PASAULINĖ PELKIŲ DIENA - VASARIO 2-OJI

Pelkės – žmonijos plaučiai. Jos atsirado dar tirpstant ledynams, o vėliau keitėsi arba visai išnyko, prie ko daug prisidėjo ir žmonių ūkinė veikla. Švelninant žmogaus veiklos poveikį pelkėms ir šlapynėms 1972 vasario 2 d. pasirašyta Jungtinių Tautų Konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugai. Ramsaro konvencijos tikslas – išsaugoti svarbiausias žemės šlapynes: pelkes, ežerynus, upių deltas, lagūnas, maršas ir kt., kurios yra svarbi retų augalų ir gyvūnų buveinė, daro didelę įtaką vietovės ekosistemai, klimatui, gyvenamosioms sąlygoms.

Nuo 1996 m. vasario 2 d. paskelbta Pasauline pelkinių vietovių (pelkių) diena, 19-ajame Ramsaro nuolatinio komiteto susitikime, pažymint 25-ąsias Konvencijos dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, pasirašymo metines. Lietuva konvenciją ratifikavo 1993 m.

Lietuvoje pelkės užima 6-7 procentus šalies ploto ir yra didelė mūsų krašto vertybė, kurioje prieglobstį randa gausi ir savita biologinė įvairovė. Mūsų šalyje į Ramsaro tarptautinę reikšmę turinčių pelkinių vietovių sąrašą įrašytos Žuvinto, Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Girutiškio pelkės, Nemuno deltos regioninio parko teritorija ir Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių kompleksas.

Dzūkija ir Suvalkija pasižymi pelkių gausa ir įvairove, todėl šį kartą kviečiame susipažinti su mažaisiais Veisiejų regioninio parko "perlais". Čia stambių pelkių neaptiksime, tačiau nedidelių, siekiančių po keliasdešimt arų, apstu. Pelkės išsimėčiusios prie ežerų, upelių slėniuose, susiformavusios nedidelėse daubose. Pagal pelkių tipą vyrauja žemapelkės. Tarpinio ir aukštapelkinio tipo pelkės sutinkamos rečiau - prie Degimų balos, Ašarinėlio ir Liūnelio ežerų. Šiose pelkių buveinėse sutinkami reti ir saugomi augalai: pelkinė uolaskėlė, dvilapis purvuolis, paprastoji tuklė, pievinis plauretis, baltijinė gegūnė, Rusovo gegūnė, dėmėtoji gegūnė.

Pažintį su pelkėtomis buveinėmis ir jų gamtos vertybėmis galite pradėti Ančios ežero šiaurinėje apyežerėje, šalia Veisiejų miestelio, kur įrengtas mokomasis pėsčiųjų takas. Žinoma, šiuo metu įdomybių neaptiksite, tačiau pasigrožėsite savitu kraštovaizdžiu. Dar kartą siūlome atvykti apsilankyti gegužės-birželio mėnesiais, kuomet pelkė pasipuošia saugomų orchidinių augalų žiedais. Ančios ežero šiaurinė apyežerė yra Natura 2000 teritorijų buveinių apsaugai svarbi teritorija, kurioje saugomos 5 pelkių ir pievų buveinės: Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės (7160), Šarmingos žemapelkės (7230), Tarpinės pelkės ir liūnai (7140), Melvenynai (6410), Eutrofiniai aukštieji žolynai (6430).

Tam, kad būtų išlaikytos atviros buveinės su jose aptinkamomis retomis augalų ir gyvūnų rūšimis, Veisiejų regioninio parko grupės specialistai kasmet rūpinasi šių buveinių priežiūra: yra kertamos sumedėjusios augmenijos atžalos, šienaujama žolė, pašalinama biomasė, kas yra vienas iš pagrindinių darbų, užtikrinant palankias sąlygas saugomoms rūšims gyventi.

Patyrinėti savitą pelkinį kraštovaizdį galite keliaudami visomis parke esančiomis trąsomis, dažniausiai įrengtomis miškuose, mesdami žvilgsnį į didesnes susiformavusias daubas, kurioje telkšo pelkutės, vaikščiodami ežerų pakrantėmis ir kitaip atrasdami Jus supančią gamtos įvairovę, kuri kartais aplanko netikėčiausiose vietose.