Išskirtinė vertė

Kraštovaizdis. Trijų valstybių Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos pasienyje prigludęs Vištyčio regioninis parkas. Aukštos stačiašlaitės moreninės keiminės kalvos, tarpgūbriuose telkšantys ežerai vertingiausia Sūduvos kalvyno kraštovaizdžio dalis. Čia pašiaušusi tris viršukalnes dunkso kuprotoji Dunojaus ketera, aplink ją – daugybė mažesnių kalvelių, apaugusių brandžiais plačialapių miškais, vertingomis pievomis. Plačiame duburyje tyvuliuoja didžiulis Vištyčio ežeras. Nuo Dabravolės, Vištyčio ir Pavištyčių piliakalnių atsiveria puikūs vaizdai į tyvuliuojantį ežerą ir jo apylinkes. Jų viršūnėse, tarsi kalnuose, beveik visuomet ūžauja vėjai.

Negyvoji gamta. Išraiškingos kalvos, kloniai, pritaškyti mažų mėlynuojančių ežerų lopinėlių ir gražuolio Vištyčio ežero, pribarstyti daugybės akmenų ir atridento didžiulio, šešto pagal dydį Lietuvoje, Vištyčio akmens, šį kraštą paverčia paslaptingu ir nepakartojamu.

Gyvoji gamta.Drausgirio, Vištytgirio, Tadarinės miškai pasižymi Vidurio Europai būdinga augalija. Labai senuose skroblynuose esama pietuose paplitusių rūšių augalų: europinių miežvienių ir gebenių lipikių. Grybingirio miškas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur plyti neliesti, sunkiai praeinami miškai su skroblynų buveinėmis. Vištyčio regioniniame parke yra ir borealinių vakarų taigos, aukštapelkių ir tarpinių pelkių buveinių. Greta didžioji Romintos giria.

Kultūros paveldas. Nederlingi, akmenuoti, dauboti Vištyčio apylinkių laukai nedžiugino dideliais derliais, todėl Vištytis nuo seno garsėjo, kaip savotiškas amatų cechas. Iki šiol išlikę du unikalūs, neįkainojami technikos paminklai: Vištyčio vėjo malūnas su malūnininko namu ir Vištyčio aliejinė.

Išskirtiniai reiškiniai, gyvos tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės. Daugiataučio Vištyčio krašto žmonės skirtingų tradicijų ir kultūrų margumyne sugebėjo išsaugoti ir išlaikyti etninį tapatumą. Daugiau kaip prieš 10 metų įsteigtas regioninio parko folkloro ansamblis „Šilojai“ tapo savitu šio krašto liaudies kūrybos lobynu, kuriame rasime ir dainuojamąją, ir sakytinę tautosaką, liaudies choreografiją, instrumentinę muziką. Vis daugiau žinoma, keliaujama senaisiais šventakiais su greta jų buvusiomis šventyklomis po atviru dangumi. Tai byloja apie didžiulį lietuvių dvasingumą, jų pagarbą visatos jėgoms.