ŽVĖRINČIAUS MIŠKO PASLAPTYS

Daug kas girdėjote apie legendinį Žvėrinčiaus mišką, kunigaikščio Vytauto buvusius medžioklės plotus Prienų Nemuno kilpoje. Pasakojama, kad žvėrys iki čia buvo varomi net nuo Trakų. Žmonės net miško vardą iki mūsų laikų išsaugojo, tebevadina mūsų Žvėrinčiumi. Kokius gi turtus slepia senasis Žvėrinčius? Pasivaikščioti po šį mišką, pažinti jo vertybės, augaliją žmones pakvietė Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centro administratorė Rosita Dargienė.

Dalyviai į renginį „Tu, dobilėli, tu, žolynėli“ rinkosi prie Šv. Teresės koplytėlės, kurią savo lėšomis užsakė ir įrengė Prienų sveikos gyvensenos klubas ,,Versmenė“. Koplytėlę pagamino tautodailininkas Tomas Stambrauskas. Apie tai susirinkusiems papasakojo prienietė Leonora Kalantienė.

Sužinoję šią įdomią istoriją nemažas būrys gamtos gerbėjų patraukė miško takeliu link padavimais garsaus Velniabliūdžio. Ne vien Aukštadvario apylinkės velniava garsios, štai Žvėrinčius jau kiek amžių Velnių pelkę globoja. Pasak senolių, ne vienas keleivis ar grybautojas paklydę, klaidžiodavę, bet vis į tą pačią vietą – Velniabliūdį ateidavę. Renginyje dalyvavo ilgametė Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė Dainora Šaltienė, tad ji ir atvedė visus gamta besidominčius į šią mitologinę vietą. Dainora prieš daugelį metų kalbino senoles Leonavičienę ir Kederienę. Jos pasakojo įdomius padavimus. Pateikėja Kederienė pasakojo, kad esą vienas žmogus nusipirkęs kermošiuj bliūdų ir ėjęs namo. Trumpindamas kelią ėjo per pelkę. O čia prieš jį velniūkščiai išniro. Žmogelis bėgt, bet už kažin kokio kelmo užsikabino, nugriuvo ir pateriojo visus bliūdus. Nuo tada ir velniai, ir bliūdai kartu – Velniabliūdis. Pateikėja Leonavičienė pasakojo, kad pelkėje gyvena pinčiukai. Kai ateina metas jiems pasistiprinti, vyriausias Velnias šaukia visus į krūvą, belsdamas didelį bliūdą. Esą net ir tolėliau gyvenę aplinkinių kaimų žmonės tą skalambijimą girdėdavo. Taip buvo senovėje, kuomet žmonės gyveno nuošaliai ir netrukdę pinčiukams. O dabar žmonės gyvena taip arti, todėl nelabųjų bruzdesio negirdėti. O gal raisto gyventojams žmonių kaimynystė nepatiko ir jie „emigravo“ į patikimesnes pelkes...

Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centro administratorė papasakojo geologo, habl. dr. Algirdo Klimo versiją apie Velniabliūdžio pelkės susidarymą. Mokslininkas praktikas, daug metų tyrinėjęs krašto požeminį vandenį, atkreipė dėmesį, kad šios pelkės durpių sluoksnis guli ant aleurito ir smėlio, kurį giliau keičia žvirgždo klodas. Tai labai primena upės vagą, joje paliktas sąnašas. Geologinėje  nuotraukoje išryškėjęs žvyro „liežuvis“ bei žemėlapiuose pastebimas reljefo pažemėjimas siejami su prieš 11,5–12 tūkstančių metų čia tekėjusiu Nemunu bei jo senuoju slėniu. Taigi, Žvėrinčiaus miško pakraštyje pasislėpęs siauras ir ilgas raistas –  fragmentas senvagės, užneštos dumblu, smėliu ir tapusios palaidotu slėniu.

Velniabliūdžio pelkėje visus nustebino pelkinis žinginys – tai tikras senolių barometras. Pagal žiedlapio padėtį žmonės spėdavo lietų. Jo lapais senoliai gydė votis bei sumušimus. Lapai – puikus kiaulių delikatesas. Vaivorus, dar vadinamus girtuoklėmis, žmonės vertino dėl gydomojo poveikio akims. O štai pelkinį gailį naudojo kandžių atbaidymui, liaudies veterinarijoje – užkrečiamų ligų gydymui. Nors ir nuodingas, turintis narkotizuojančių medžiagų, augalas naudotas ir liaudies medicinoje. Pelkėje augantys kiminai buvę ypač reikalingi senovėje medinių namų statyboje. Šeimininkės šiose samanose saugodavo paukščių kiaušinius, vėžius, kad ilgai negestų. Kiminai puikūs tvarsčiai susižeidus, nes greitai stabdo kraujavimą, sustabdo galimą infekcijos patekimą. Spanguolėmis žmonės gydė kraujo ligas, organizmo išsekimą, aukštą kraujospūdį, apsinuodijimą smalkėmis, inkstų ligas, o štai mėlynės lig šiol vertinamos akių ligų, žarnyno sutrikimų profilaktikoje. Didelį poveikį žmonių sveikatai turi spygliuočiai medžiai. Pušų spygliais, pumpurais žmonės gydėsi plaučių ligas, stiprino nusilpusius ligonius. Eglių smala gydė kirstines žaizdas, šakas naudojo namų bei gyvulių patalpų dezinfekavimui. Laibai įdomu, kad iš švylių pūkų žmonės gaminosi pagalves, o paparčių lapais naikino parazitus, pasigaminę čiužinius gydėsi stuburo ir sąnarių skausmus. Beržo lapai, pumpurai, juodasis grybas, degutas plačiausiai naudoti liaudies medicinoje. Paminėjome tik mažą dalį pelkės gėrybių. Buvo smagu atsakinėti į žmonių klausimus ir tik stebėtis, kad yra tiek besidominčių šia unikalia sritimi. Nemuno kilpų regioniniame parke yra daug išskirtinių vietų, kuriose galima organizuoti tokius renginius įvairiu metų laiku. Kviečiame visus, o ypač jaunimą, dalyvauti edukaciniuose renginiuose: pažinti, saugoti ir tausoti gamtos teikiamas dovanas.

Atnaujinimo data: 2023-07-24

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais