Velykų renginiai saugomų teritorijų lankytojų centruose
Viena iš linksmiausių ir seniausių metų švenčių-Velykos. Verbomis prasideda Didžioji savaitė. Lietuviai darydavo verbas iš žaliuojančių kadagio, gluosnio, pridėdami ąžuolo, lazdyno, amalo, šermukšnio, beržo šakelių, viską surišdami raudonu (atbaido kerus) ar baltu (ryšys su gyvybe) avies vilnos siūlu. Visa šventinės puokštės žaliava simbolizuoja gyvybę, teikia apsaugines galias žmogui, gyvuliams, namų turtui. Verba tebenaudojama ligų gydymui, gelbėja piktų akių pakenktą žmogų Ištisus metus ji saugoma įvairiose vietose: prie šventų paveikslų, užkišant už veidrodžio, ant spintos, kluone ar kituose ūkiniuose pastatuose.
Vištyčio regioninio parko lankytojų centre renginio metu buvo pasakojama apie suvalkietiškas ir dzūkiškas verbas, aiškinama kuo jos skyrėsi, kokiais tikslais dar tebenaudojamos. Įdomu tai, kad suvalkietiška verba be kadagio šakelės neskaitoma tikrąja. Tarpukariu Suvalkijoje po kaimus važinėdavo „perekupčikai“ vežimais, prikrautais kadagių, sėkmingai prekiaudami. Suvalkiečiai, kaip ir dzūkeliai rišdavo puokštę raudonu avies vilnos siūlu, kurį naudojo gydomaisiais tikslais. Vieni kitus, ypač ligonius ir vaikus plakdami kartodavo: „verba muša, ne aš mušu, už nedėlios ir Velykos!“. Renginio dalyviai, padedami edukatorių iš Marijampolės kultūros centro susirišo ir naujoviškų, „dėl grožio“, bet būtinai su kadagiu ir žalumynais verbų. Šiuo metu žmonės vis dažniau įsigyja spalvingų vilnietiškų verbų, kurios atsirado Vilniaus krašte XIX a. viduryje, vadinamos „palmomis“. Nors ir perkame tai kas labai patrauklu, privalome puoselėti savas, senolių puoselėtas, ypatingų galių turinčias verbas.
Dar vienas Velykų šventės simbolis – ryškiaspalvis margutis. Šimtmečiais perduodama marginimo tradicija stebina ir šiandien. Kiaušinių marginimo popietės vyko Aukštadvario ir Veisiejų regioninių parkų lankytojų centruose, kur salėse vos tilpo visi norintieji pasimokinti ar prisiminti senąsias tradicijas. Renginiuose prisiminėme archajiškųjų marginimo raštų pavadinimus, pasikartojome spalvų reikšmes, kaip pasirinkti tinkamiausius ir kokio šviežumo kiaušinius. Ne vien pirktiniais dažais galima nusidažyti margučius. Tam gerai tinka riešutų kevalai, raugerškio šaknis, ievos, ąžuolo, alksnio žievė, burokėlių lupenos, svogūnų lukštai, jonažolių, rugiagėlių žiedai. Bene seniausias dažų paruošimas iš geležies atliekų, ąžuolo ir burokelių lupenų, vadinamas „skroska“. Dabar jis primirštas, nes net prieš mėnesį jį reikia ruošti. Kiaušinius tokie dažai nudažo juodžiausia žemės spalva.
Kiaušinis nuo seniausiųjų laikų simbolizuoja vaisingumą ir gyvybės paslaptį. Velykinis margutis buvo puošiamas paukščių, gyvūnų bei kosmosą simbolizuojančiais motyvais, Dažnai ant kiaušinių būdavo raižomas, vaškuojamas gyvybės medis, žalčiai ar gyvatės. Visi ženklai turėjo gilią prasme senojo tikėjimo žmonių pasaulėžiūroje, ką ir liudija senųjų raštų pavadinimai. Vienas pagrindinių simbolių yra saulutė, kitaip „strakatukas“, šokanti Velykų rytą. Saulė žadina gyvybę, išauga gyvybės medis su paukščiais, „rūtukėm“, „tuliponais“, „agliukėm“. Ant kiaušinių vaizduojami ugnies ženklai „skiltuvukas“ – tai dievo Perkūno ženklas, arba „kryžiukas“ – Gabijos simbolis. „Šulinėlis“, dažnai vaizduojamas margučiuose, simbolizuoja ryšį su anapusiniu pasauliu. Margučiams priskiriamos apsauginės galios, jie saugo laukus ir gyvulius nuo ligų ir plėšrūnų. Sutinkami raštai „Vilkašonis“, ‚Dantukai‘ – vilko simbolis. Ko gero šis ženklas saugo bandą nuo pilkio nasrų. Ant margučių galima įskaityti savaičių, dienų skaičių, pvz „Penkiaratis“, „Dvišonis“ ar „Lygiašonis“. Margučiai kaip apsaugos priemonė namuose saugomi indaujose, spintelėse, prie paveikslų „Kampinėse“, ant rūbų spintų, kamodų.
Margučiams, kaip ir verbai priskiriama ypatingos galios. Jie gydo žmones bei gyvulius, apsaugo laukuose derlių ir pastatus. Net margučių lukštus supildavo į javus, kad saugotų nuo ledų, lietaus ir sausrų. Krikštų tėvai margučius dovanodavo krikštų vaikams. Iki šiol dar labai retai išlikęs paprotys margučius nešti ant kapų mirusiems Trakų, Aukštadvario, Stakliškių apylinkėse. Velykos, kaip ir Kalėdos yra gyvųjų ir mirusiųjų šventės. Kiaušinius, kaip apsaugos, gerovės simbolį dar puošdavo per Šv. Morkų, Šv. Jurgį bei Atvelykį, vadinamą vaikų Velykėlėmis.
"Noriu padėkoti visiems prisidėjusiems kultūros ir švietimo darbuotojams, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų kolegoms už tradicinių švenčių ir papročių puoselėjimą, renginių organizavimą, sklaidą ugdant jaunuosius tradicijų tęsėjus" - baigdama klabėjo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Atnaujinimo data: 2024-04-02
Taip pat skaitykite:
2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių
Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva
Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!
Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai
Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais