Vėlinių renginiai mirusiesiems pagerbti ir tradicijoms išsaugoti

Tikėta, kad žmogaus vėlė iškeliauja į Dausas Vėlių taku su paukščiais už devynių vandenų. Nematomos žmogui jos sugrįžta, globoja gyvuosius ir padeda darbuose. Ruduo visados siejasi su tamsos laukimo, ramybės ir ilgesio šviesai laikotarpiu. Jau po rudens lygiadienio gamta ima migdytis. Ateina tamsos ir vėlių metas. Atlikęs svarbiausius darbus, nusiėmęs derlių, žmogus aprimsta, galvoja apie Anapilin  išėjusius artimuosius, mylimiausius draugus.

Iki Vėlinių senoliai išgyveno Ilgių metą, kuomet skubėdavo aplankyti visų kapelius. Šiuo laikotarpiu iki Kūčių pomirtinis pasaulis susigretina su gyvųjų. Tai trumpiausias tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Atskirties riba beveik permatoma. Visą vasarą  protėviai padeda mums dirbti, globoja derlių ir gyvulius, o rudeniop pavargę ir sušalę skuba pas savus į jaujas, namus. O mes, gyvieji, senu papročiu turime juos įsileisti, sušildyti ir pamaitinti.  Vėlės, pasak senolių, taip kaip ir gyvas žmogus skuba pas tuos, su kuriais būti malonu  ir šilta. Ilges švęsdavo namuose ir kapinėse, buvo kepama duona, aukojami gyvuliai. Iki šių dienų išlikę kapų lankymo, kai kuriuose regionuose kryžių deginimo, vėlių maitinimo tradicijos. Tęsiant prasmingas senolių tradicijas, mirusiųjų pagerbimo renginiai buvo pravesti ir saugomose teritorijose.

VĖLINĖS POŠKONIŲ PILKAPYNE

Dieveniškių kraštas su savo unikalia šnekta ir papročiais išlaikęs sudėtingą tyrėjams senovišką pasaulėžiūrą yra turtingas protėvių kapais. Ilgių laikotarpiu Anapus išėjusių protėvių pagerbti rinkomės Poškonių pilkapyne. Visus sutiko besišypsančios Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Dieveniškių istorinio regioninio parko grupės darbuotojos Irutė Eidukienė ir Žavinta Butvilienė. Pirmą kartą VU studentų, jaunų bendraminčių būrelis atvyko į Poškonių pilkapyną lankyti protėvių 1970 metais. Štai tada, po ilgų užmaršties metų, protėviams buvo užkurta ugnelė, suskambėjo lietuviška daina, paruoštas stalelis vėlėms. Šį renginį Poškonių pilkapyne atgaivino Dieveniškių istorinio-regioninio parko darbuotojai su mokytojais,  jie, perėmę šią svarbią iniciatyvą, daug metų tęsia tradiciją.

Renginį pradėjo Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centro administratorė Žavinta Butvilienė. ,,Atėjome čia ne tik pagerbti mirusiųjų, bet ir prisiminti, ką reiškia atmintis, pagarba ir ryšys su praeitimi. Juk čia ilsisi žmonės, kurių vardų jau niekas nebežino, bet jų gyvenimo pėdsakai išliko mūsų istorijoje, – sakė ji.“

Dieveniškių ,,Ryto“ gimnazijos Poškonių ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo skyriaus vaikai su mokytoja Nadežda Malinovskaja ir mokytojos padėjėja Jadvyga Žur  ne tik atsinešė po žvakelę, bet ir deklamavo išmoktus eilėraštukus protėviams. Mokytoja Tatjana Kropa atvyko su gausiu būriu mokinukų iš Dieveniškių ,,Ryto“ gimnazijos, kurie, paprastai gyvi ir kalbūs, stovėjo susikaupę, su pagarba žvelgdami į senuosius pilkapius, klausėsi kultūrologės Ritos  prisiminimų iš vaikystės, sužinojo apie senąsias tradicijas, papročius. Dainavome Ilgių dainas, aukojome aukas. Renginyje ne pirmus metus dalyvaujanti Poškonių bendruomenės pirmininkė Laima Subočienė ne tik klausėsi, bet ir  papasakojo savų prisiminimų apie  krašto tradicijas. Pasak renginio vedėjos Žavintos Butvilienės, protėviai kasmet sugrįžta pažiūrėti, kokie mes, ką veikiame, prie kokio stalo valgome, kokias maldas kalbame...

PROTĖVIAI PAGERBTI MOŠOS NAUJASODŽIŲ PILKAPYNE

Mošos archeologinio draustinyje esantys  Naujasodžių pilkapiais yra datuojami II–VI amžiais,  1993 metais juos tyrinėjo archeologas Gintaras Abaravičius. Surasti 3 griautiniai ir 3 degintiniai kapai, bei vienas griautinis žmogaus su žirgu palaidojimas. Prie šių jotvingiškųjų pilkapių rinkosi renginio dalyviai pagerbti bočių jotvingių,  palikusių pėdsakus ežeringose Aukštadvario apylinkėse.   

Senuoju papročiu ant aukuro prie pilkapių buvo uždegta simbolinė ugnis. Visus atvykusius pasveikino Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Aukštadvario regioninio parko grupės patarėjas Talvydas Špiliauskas, pažymėdamas, kad Mošos archeologinis draustinis apima piliakalnio su gyvenviete teritoriją (pernai atrastas dar vienas piliakalnis), tris pilkapių grupes. Kiek tolėliau, Skrebio miške, surastas pavienis pilkapis.

Į renginį atvyko  pilietinio sambūrio ,,Vietos dvasia“  įkūrėjas Donatas Greičiūnas su entuziastų grupe, norėdami kuo daugiau sužinoti apie šias archeologines vietas.  Renginyje dalyvavo archeologijos mokslo puoselėtojas, dronų pilotas Gytis Juodėnas, įdomiai pasakojęs apie antrojo Mošos piliakalnio atradimą, protėvių laidojimą pilkapiuose. Rita Balsevičiūtė pasakojo apie jotvingių gentį, to meto žmonių pasaulėžiūrą. Ant pilkapių buvo uždegtos vaškinės žvakutės, padėtos duonos riekelės, obuoliukai. Pagal seną paprotį visi pasivaišino duona bei arbata. Po renginio pilietinio sambūrio ,,Vietos dvasia“ dalyviai visus kvietė į talką rinkti sausas šakas nuo naujai atrastojo Mošos piliakalnio.

AKUOČIŲ KAPINYNE PRISIMINĖME  SUKILĖLIUS IR JŲ RĖMĖJUS

Akuočių kaimas ir dvaras minimas 1744 metais  (Vilniaus sinodo raštuose, aptariančiuose Seirijų paprapijos ribas).  Šventežerio dvaras, kuriam priklausė Akuočiai, 1783 m. Prūsijos karaliaus paskirtas Mikalojui Mirovui-Maslovskiui, o XIX a. Akuočių palivarkas atiteko vokiečių kilmės dvarininkams Gutovams. Grafai Gutai (von Gutt) XIX a. buvo Trakėnų, Šventežerio dvarų bei Akuočių ir Zigmantavo palivarkų savininkais, jie gyveno prie Melnyčios kalno, rūmuose. Palivarkas Akuočių  buvo Šventežerio dvaro dalis, siauru kyliu įsikirtęs tarp Seirijų ir Metelių dvarų žemių.

Šeimyninio kapo kriptoje palaidoti Gutovai, Akuočių dvaro valdytojai, kapinių duobėje slėpdavę ginklus 1863 m. sukilėliams, kuriuos labai aktyviai rėmė.

Vietovė minima ,,Slownik geograficzny Krolewstwa Polskiego, išleistame 1866 m. Varšuvoje.  Okocie – palivarkas ir kaimas, priklausantis Seinų apskr., Metelių vlsč., Seirijų parap., su  20 namų 122 gyv., vėjo malūnu, durpių telkiniu.

Džiugu, kad į renginį patys pirmieji atskubėjo Akuočių, Rimeikių kaimų gyventojai, taip pat kraštotyrininkė Elena Emšiejienė, Metelių bibliotekos bibliotekininkė Gina Ramanauskienė,  Seirijų Antano Zmuidzinavičiaus gimnazijos 5–8 klasių moksleiviai, vadovaujami istorijos mokytojos Laimos Bielevičienės.

Moksleiviai buvo supažindinti su vietovės ir kapinyno istorija. Kraštotyrininkė Elena Emšiejienė su bibliotekininke Gina Ramanauskiene pasakojo apie sukilėlius, netoliese vykusį mūšį, ten galvas padėjusius kovotojus už Lietuvos laisvę. Pasak vietos gyventojų, yra žinių, kad šiame kapinyne yra slaptai palaidoti pokario metu žuvusių partizanų kūnai, slapta atgabenti nuo miestelio aikštės. Suprantama, kad kiekvienas tėvas troško krikščioniškuose kapuose turėti savo sūnaus kapą. Sovietmečiu šiukštu buvo apie tai kalbėti, daug žmonių mirėm,  tad  kol kas mums tai yra paslaptis, bet viliamės, kad ji bus atskleista.

,,Atmintis išėjusiems gyva, apie tai liudija kasmet Vėlinių dieną čia  ant kapų virpančios žvakių liepsnelės, – teigė Metelių regioninio parko grupės patarėja Irma Maciulevičienė.“ Metelių regioninio parko lankytojų centro administratorius Artūras Pečkys šalia kapų įžiebė simbolinę ugnį, išvirė žolių arbatos. Moksleiviai labai džiaugėsi galėję pagerbti žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. Ant kapų suspindo vaškinės žvakutės, mirusiems palikta duonelė, rausvašoniai obuoliukai. Pagerbdami išėjusiuosius visi pasivaišinome žolelių arbata, kalbėjomės apie ugnies sakralinę svarbą, vėlių laukimą ir pagalbą joms tamsiuoju metų laiku. 

KARMAZINŲ PILKAPYNE PROTĖVIAMS ŽVAKELĖS ŽIBĖJO

Neries regioninio parko grupės patarėja Vaida Skorupskienė, lankytojų centro administratorius ir kultūrologė Rita Balsevičiūtė ankstų lapkričio mėnesio rytą skubėjo prie Karmazinų pilkapyno pasitikti lankytojų, neabejingų senoviniams mirusiųjų pagerbimo papročiams.

Kapinyne priskaičiuojama per 150 pilkapių, dalis jų suplokštėję, apardyti. Pilkapių pagrindus juosia grioviai ar duobės.  Kai kurie tyrinėti dar 1857, 1933 metais. 1997 metais 3 pilkapius ištyrė VU archeologinių tyrimų vadovas Gintautas Vėlius. Pilkapiai rasti su akmenų vainikais. Sampiluose arba ant  pagrindo rasti degintiniai kapai su įkapėmis: verpstukais, vytinėmis antkaklėmis, peilių fragmentais, pjautuvėliu, mėlyno stiklo karoliais. Kai kuriuose palaidojimuose įkapių nerasta, kai kurie kapai apdėti akmenimis. Kapai datuojami 6-8 amžiumi.

Ištirtieji  pilkapiai Neries regioninio parko darbuotojų rūpesčiu yra kruopščiai prižiūrimi, o renginio dieną ant jų suspindo vaškinės žvakelės, vėlėms padėtos duonos riekelės, obuoliukai. Prie pilkapių susirinko svečių iš sostinės būrys. Saulius Pupninkas visus supažindino su archeologinių tyrimų medžiaga, pasakojo apie vietovės pavadinimo kilmę, Neries upės įtaką žmogaus gyvenime.

Rita Balsevičiūtė pasakojo apie ugnies reikšmę, vėlių laukimo ir maitinimo paprotį, kapų lankymą, kuris lig šiolei labai populiarus. Pasikalbėję apie senovės žmonių gyvenimą prie Neries, visi šildėmės prie laužo, gėrėme žolelių arbatą.

Dėkojame visiems Dieveniškių, Metelių, Seirijų, Aukštadvario, Dūkštų  apylinkių šviesuoliams už aktyvų tradicijų puoselėjimą, pagarbą saviems papročiams.

   Informciją parengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

Atnaujinimo data: 2026-01-07

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais