Vėlinės – prisiminkime ir tuos, kurių kapus jau seniai užklojo laiko dulkės
Artėjant Vėlinėms ir Visų Šventųjų dienai, lankome artimųjų kapus, uždegame žvakutes, prisimename išėjusius. Tačiau saugomose teritorijose yra ir tokių amžinojo poilsio vietų, kuriose šiandien retai kas sustoja. Tai miškų tylos saugomi pilkapiai, senkapiai, senosios kapinaitės ir karių kapai – tylūs istorijos liudininkai, menantys žmones, gyvenusius, kūrusius ir kovojusius šioje žemėje prieš daugelį šimtmečių.
Aukštadvario krašto atminties vietos
Aukštadvario krašto miškuose ir apylinkėse išlikę Drabužininkų (Donosų), Strėvos, Lausgenių, Mošos (Skrebio ir Naujasodžių), Lavariškių, Saloviškių, Akmenių I ir II bei Totoriškių, vadinamųjų Prancūzkapiais, pilkapiai. Vieni jų datuojami pirmaisiais mūsų eros amžiais, kiti mena ankstyvuosius viduramžius. Pilkapių sampiluose archeologai aptiko senovinių papuošalų, ginklų, darbo įrankių, keramikos ir kitų praeities ženklų. Vietos žmonių pasakojimai apie protėvius, karius, paslėptus lobius ir senųjų laikų įvykius šioms vietoms suteikia ypatingos paslapties.
Krašto istoriją saugo ir Nikronių bei Strėvos kaimų senkapiai, Mergiškių kapinaitės, vadinamos Kunigaikščių kalneliu, taip pat prižiūrimos Aukštadvario žydų kapinės. Kiekviena iš šių vietų – savitas praeities puslapis, primenantis, kad čia gyvenę žmonės buvo mūsų krašto istorijos dalis, net jei šiandien jų vardų jau nebežinome.
Atskira pagarba tenka Paverknės ir Bičiūnų vokiečių karių kapams, kuriuose ilsisi Pirmojo pasaulinio karo aukos – vokiečių, rusų ir nežinomi kariai. Šios vietos primena sudėtingą mūsų krašto istoriją ir žmonių likimus, kurių nevalia pamiršti.
Karmazinų pilkapyne pagerbėme protėvius
Protėvių atminimas gyvas ne tik pasakojimuose apie senąsias laidojimo vietas, bet ir prasminguose susitikimuose. Neries regioniniame parke, Karmazinų pilkapyne, susibūrėme pagerbti tuos, kurie gyveno prieš mus, kūrė mūsų krašto istoriją ir paliko mums savo pėdsaką.
Kartu su Vilniaus r. Sudervės Mariano Zdziechovskio pagrindinės mokyklos ir Elektrėnų savivaldybės Vievio gimnazijos mokiniais bei kitais parko bičiuliais, lydimi Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologės Ritos Balsevičiūtės, prisiminėme protėvius, jų papročius ir senąsias tradicijas.
Karmazinų pilkapynas – ypatinga vieta, kurioje praeitis atrodo visai čia pat. Tarp senųjų pilkapių lengviau pajusti, kad esame ilgos kartų grandinės dalis: iš protėvių paveldėjome ne tik žemę, kurioje gyvename, bet ir atmintį, tradicijas bei ryšį su savo kraštu.
Pagerbdami išėjusius, saugome jų atminimą ir perduodame jį ateities kartoms. Dėkojame mokyklų bendruomenėms ir visiems parko bičiuliams, kurie prisijungė prie šio prasmingo susitikimo.
Rudens ramybė tebūna pavyzdys šiuo laikotarpiu
Senovės lietuviai protėvių atminimo ir susikaupimo metą vadino Ilgėmis. Tikėta, kad šiuo laikotarpiu vėlės aplanko savo gimtąsias vietas, todėl buvo lankomi kapai, deginami laužai, prisimenami išėję artimieji. Šiandien šį susikaupimo ir prisiminimų metą vadiname Vėlinėmis.
Vėlinės sutampa su gamtos rimties laikotarpiu. Rudenį gamta pamažu nurimsta, ruošiasi žiemos poilsiui. Šis metų laikas primena amžiną gyvybės ciklą – gimimą, brendimą, nykimą ir atsinaujinimą. Vėlinės ir senosios Ilgės primena, kad žmogus yra neatsiejama gamtos ir savo krašto istorijos dalis.
Kviečiame vietos gyventojus, kraštiečius ir visus, kuriems brangus mūsų kraštas, nepamiršti ir senųjų atminties vietų. Aplankykime jas, sustokime akimirkai, uždekime žvakutę ten, kur tai saugu ir leidžiama. Gerbkime šių vietų rimtį, saugokime jų paveldą ir perduokime jų istorijas savo vaikams.
Juk ne visada žinome, kas ilsisi po senuoju pilkapio sampilu ar samanomis apaugusiame kalnelyje. Tačiau kiekvienas išėjusiajam skirtas šviesos spindulys ir rimties atsikvėpimas liudija, kad jis nėra visiškai pamirštas.
Ryšys su protėviais gyvas tol, kol juos prisimename.
Atnaujinimo data: 2026-10-31
Taip pat skaitykite:
Ieškome kolegos- Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto(-ės)!
Neries regioniniame parke – rudeniniai nykštukai!