Valgomieji laukiniai augalai Dieveniškių krašto tradicinėje virtuvėje
Dieveniškių krašte daugiausiai vyrauja lengvas, smėlingas ir vandeniui pralaidus dirvožemis su paplitusių pušų, eglių ir lapuočių sąžalynais. Žmonių gyventa intensyviai, pirmosios archeologinės žinios mus pasiekia iš mezolito ir neolito laikotarpių. Žinome, kad čia žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, o vėliau ir žemės ūkiu, rinko valgomąsias uogas, šaknis.
Smalsu pasvarstyti, kuo žmonės maitinosi, kokias kultūras patys užsiaugindavo, ką rinkdavo gamtoje. Apie mitybą turime nedaug duomenų, bet gyvenviečių teritorijose atliktų tyrimų metu aptikti gyvūnų kaulai, žvejybos įrankiai, pjautuvai javams pjauti mums leidžia suprasti, kokius produktus naudojo protėviai.
Dieveniškių krašto žmonės gerai pažįsta laukinius augalus, renka uogas, grybus, šaknis, juos džiovina. Gamtos gėrybes panaudoja liaudies medicinoje, maisto ruošime. Kai kuriuos laukinius augalus, uogas žmonės lig šiol tebenaudoja maistui arba patiekalų paskaninimui. Keičiantis mitybos įpročiams laukiniai augalai yra stipriai pamiršti. Kalbindami žmones Dieveniškių krašte aptikome unikalių maisto ruošimo būdų panaudojant laukinius augalus.
GRABUZDNYKAS – GELSVALAPĖ USNIS
Poškonių, Staugonių kaimų gyventojai žino šlapiose durpingose pievose augantį augalą –,,grabuzdnyką“. Teko juo pasidomėti plačiau, paaiškėjo, kad tas augalas – gelsvalapė usnis. Žmonės rinko dideliais kiekiais šio augalo lapus su koteliais, džiovino, sūdė, žalius su kitomis daržovėmis sriuboje virė. Jaunus lapus su koteliais pjaustė, sūdė, dėjo į kubiliukus (vėliau į stiklainius) ir palikdavo įsisūrėti. Pastovėję įgaudavo maloniai rūgštų skonį, labai tiko mėsiškoms ir šaltoms sriuboms virti. Sriubą galima virti iš žalių, džiovintų ir sūdytų lapų. Dieveniškių krašto žmonės augindavo kiaules, avis, mėsą naudojo maistui. Pavasarį ėriuodavosi avys, vėliau ėriukus atrinkdavo veislei, pardavimui o kitus sunaudodavo mėsai. Taip pat šeimos skersdavo kiaules. Taigi, pavasarį, sužaliavus paupiams, moterys su vaikais eidavo rinkti grabuzdų lapų. Virdavo sriubą su ėriena, kiaulės pažandėmis, snukiu, galvos mėsa. Į puodą dėdavo mėsos, pjaustė lapų, dėdavo bulvių, lauro lapelių, pipirų druskos ir virdavo. Keptuvėje taukuose apkepdavo svogūnus su morkomis, tada supildavo į išvirtą sriubą, pridėdami kietai virtų, sukapotų kiaušinių. Paskaninimui į sriubą dėdavosi grietinės. Sriubą valgė karštą. Prie grabuzdų sriubos šeimininkės kepdavo ir patiekdavo didžiulius tarkuotų bulvių su grikių miltais blynus. Šie blynai lig šiolei yra populiarūs.
Vasaros metu iš sūdytų grabuzdnyko lapų gamino šaltą sriubą. Šeimininkės vandenį užvirina ir atšaldo, tada deda sūdytų lapų, svogūnų, virtų kiaušinių. Sriubą pagardina grietine, valgo su karštom bulvėm, blynais. Žiemos metu sriubai naudojo džiovintus bei sūdytus lapus.
Staugonių kaimo šeimininkės labai išmaniai ir kitaip gamino šaltą grabuzdnykų sriubą. Pirmiausiai porai dienų vandenyje paraugia ruginius miltus. Skystis įgauna maloniai rūgštų duonos skonį. Tada užverda vandenį su lapais, atšaldo. Šaltą lapienę sumaišo su raugintų miltų rūgštele, patrupina svogūnų laiškų ar galvutės, kapotą kiaušinį, įsideda druskos, pagal skonį, grietinės. Tokią šaltą sriubą valgė su šutintomis bulvėmis, duona.
BORŠČEVYKAS - SIBIRINIS BARŠTIS
Dieveniškiečiai maistui naudoja dar vieną augalą – borščevyką. Teko vėl aiškintis, koks tai maistui tinkamas augalas. Ogi – sibirinis barštis.
Anksti pavasarį renkami jo lapai su koteliais, vartojami virimui, džiovinami žiemos sezonui. Šeimininkės sriubą verda su kiauliena, papjausto bulvių, burokėlių arba kopūstų, kiek apverda, tada prideda pjaustytų ar džiovintų barščio lapelių. Savo nuožiūra įdeda druskos, pipirų, lapelių. Svogūnus pakepina, tada į puodą supila. Išvirtą sriubą galima pasiskaninti rūgščia grietine. Ši sriuba aromatinga, borščevyko dėka jos skonis primena baravykus. Virti sriubai geriausiai tinka jauni lapeliai su koteliais. Peraugę būna per kieti, stiebeliai apauga šiurkščiais šereliais. Jei lapkočiai stori, maistui būna tinkami, tačiau reikia nulupti šiurkščią, šeriuotą odelę. Šį augalą romėnų gamtininkas ir istorikas Plinijus pavadino graikų mitologinio dievo Heraklio vardu, nes augalas naudingas žmogaus organizmui dėl turimų stiprinančių savybių.
VALGOMASIS KRIENAS
Valgomąjį krieną vietiniai gyventojai tebevertina lig šiol. Anksti pavasarį vyrai ardami dirvas visada susirinkdavo šaknis, nes jos po žiemos esą labai stiprios, o valgant nuo pavasario padeda išlikti sveikam. Krienų šaknis nulupdavo, tarkuodavo, sudėdavo į molinius indelius, vėliau į stiklinius. Vartodavo šviežiai paruoštus, kad būtų kuo stipresni. Kai kurios šeimininkės pamaišydavo su grietine, kad skonis būtų švelnesnis. Vėliau į tarkuotus krienus dėl spalvos įmaišydavo burokėlių sulčių. Tarkuoti šaknis reikia lauke, pavėjui, kitaip nė nebandykite, nes akis grauš, o ašaros skruostais tekės.
.jpg)
Tarkuoti krienai buvo labai populiarūs valgant su virta mėsa, kietai virtais kiaušiniais. Šeimininkės raugdamos agurkus neapsieidavo be krieno lapų. Tiko žali ir džiovinti lapai. Agurkai, užraugti su krieno lapais, išlieka kieti ir skanūs. Mėsiškų sriubų skonį labai pagerina puodan įmestas krieno lapelis. Rekomenduojame pasidžiovinti šio augalo lapų ir naudoti sriubų paskaninimui. Tai vertingas, daug vitaminų kaupiantis augalas,
Paminėjome vos tris laukinius augalus, bet būdų kaip jie gali būti naudojami maistui ne tiek jau ir mažai. Siūlome juos išbandyti savo virtuvėje ir įvertinti – tikrai nenusivilsite!
Informaciją rengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė
Atnaujinimo data: 2026-07-01
Taip pat skaitykite:
Aukštadvario regioniniame parke bus tvarkomas Verknės senvagės šaltinis
Atpažink invazinę rūšį: rykštenės - grėsmė mūsų pievoms