Užgavėnės Aukštadvario regioniniame parke

Didelis būrys persirengėlių ir svečių sugužėjo prie sukrauto užgavėnių laužo, ant kurio jau puikavosi gražuolė žemaitiška Morė. Ji jau tapo visos Lietuvos užgavėnių simboliu. Dzūkišku paparočiu po kiemelį jaunimas tąsė kelmą, kuris „sutraukia“ visą blogį ir ligas, kurias po eitynių reikia greičiau supleškinti.  Svečius pasitiko kiemelyje   laukusios ragana su  vengre.  Savo paslaugas siūlė iš toliau atvykę svečiai. Čigonai būrė, laimės, pinigų, gerų anūkų linkėjo. Daktarai – vengrai gydė nuo visokių ligų, siūlėsi žiurkes ir peles iš namų išvesti, merginoms linkėjo kuo greičiau ištekėti, tam reikalui specialia žolelių arbata vaišino. Po linksmo ratelio saulutei pasveikinti, kovėsi Lašininis su Kanapiniu, geriausios blynų kepėjos visus vaišino skaniais blynais.“Drūčiausius“, greičiausius vyrus ir merginas rinko ir rungtis organizavo Aukštadvario gimnazijos mokytojai. Kaukėti svečiai ir rungčių nugalėtojai buvo apdovanoti Užgavėnių prizais.Sudeginę kelmą ir žemaitišką Morę prisiragavę blynų užgavėnių šventės dalyviai keliavo namo.

Persirengėlių pasirodymas ankstyvą pavasarį yra labai senas paprotys, besisiejantis su agrarine magija bei protėvių vėlėmis. Vieni pirmųjų personažų buvo velinas, ragana, gyvūnai, paukščiai. Velinas – požemio valdovas, apsukrių, jį apgaunančių žemdirbių talkininkas. Ragana – visareginti, mitologinė būtybė, veikianti gamtoje, tačiau daranti įtaką ir žmogaus gyvenimui, likimui. Paukščių ir žvėrių personažai atkeliavę iš tolimiausių laiko platybių, žmogui dar besiverčiant medžiokle. Patys vėliausieji personažai yra Lietuvoje pasirodę svetimtaučiai: žydai, vengrai, čigonai, jau šimtmečiais gyvenantys lietuvių kaimynystėje. Švenčių metu pristatoma jų veikla: prekyba, būrimai, mainai, gydymas, graužikų išvedimas ir kt. Taigi „svetimų“ personažai įvedami ne pasityčiojimui, tačiau pabrėžiant jų gyvenimą ir svarbą šalia mūsų, bendradarbiavimą.

Aukštadvario apylinkėse Užgavėnių dieną buvo populiarūs „kieminėjimas“ – „užsigavėjimas“. Užsigavėjimas liaudyje suprantamamas kaip pasistiprinimas, jėgų sutelkimas tolimesniam gyvenimui. Jaunimo būrys eidavo per kaimą, aplankydamas kiekvieną namą. Neretai jaunimas susėsdavo į roges ir važiuodavo kuo toliau į kitus kaimus, tikėdami, kad linai ilgi derėsią. Dažnai jaunimas pakieminėję ant tvenkinio įtaisydavo „kalvaratą“ – sukdavo ratą su pritaisyta ilga kartimi ir rogutėmis. Tokia „saulutė“ sukama skriejo milžinišku greičiu, jaunimo klyksmo lydima. Šalia tvenkinio vaikinai kurdavo laužą ir besilinksmindami bendrai suvalgydavo kieminėjimo „uždarbį“. Svarbiausias maistas buvo apskriti, geltoni blynai, tarsi saulutė, dešros, riebios karkos, kepti „kumsokai“.  Valgyti reikėjo devynis kartus, riebiai ir sočiai, papildant jėgas prieš ilgai trunkančią gavėnią. Populiariausi persirengėliai – čigonai, vengrai, velniai su raganomis, kurie eidavo be kaukių, veidus suodžiais, kreida, moliu pasitepę. Visi šie vėlyvieji dalyviai kieminėjimai ir „cigonavojimai“ yra labai netolimos istorijos atspindžiai. Senoliai dar gerai atmena spalvingus čigonų vežimus, traukiančius Karališkuoju vieškeliu. Jie  apsistodavę šalia Aukštadvario ir kitų dvarų, pabūdavę kelias dienas, užsidirbdavę gėrybių ir vėl keliaudavę. Vakarais jaunimas ateidavo prie laužų pasiklausyti jų dainų, pasigrožėti gražuolių čigonaičių šokiais. Dar ne vienas senolis prisimena „žvaigždes skaičiuojančius“ čigono Jakubkos žirgus. Žydų miesteliuose buvo daug, daugiausiai – supirkėjai, apsukrūs prekybininkai, tad žemdirbiai su jais susidurdavo vos ne kiekvieną savaitgalį. Per apylinkes keliaudavo vengrai, nešini medinėmis dėžėmis ar dideliais krepšiais ant nugarų. Jų krepšiuose užpilai, džiovintos žolės, „činčiberas“, „velnio šūdas“, įvairios dervos, tepalai ar net nuodai. Žmonės pirkdavo tuos „vaistus mosteles ir proškelas, lašukus“ tamsiuose buteliukuose, gydėsi patys ir gyvulius gelbėjo. Už tam tikrą mokestį vengrai sugebėdavę net žiurkes iš sodybų išvesti. Stebėtina, kad žmonės vertino vengrų gydymo priemones ir metodus, laikė juos sąžiningais daktarais. Ne mažiau tikėjo čigonų pranašystėmis, bet bijodavo užkeikimų, stengėsi gyventi draugiškai.  Toks svarbus Aukštadvario apylinkių mitologinis veikėjas Velinas, susijęs su žemės stichija, požeminiu pasauliu. Dar dabar liaudies tradicijoje gajus posakis „po velėna pakištas“, kalbant apie mirusį žmogų. Senoliai jo nebijojo, pasakojimuose girdime kaip valstiečiai kartu keliauja, mainosi daiktais, lošia kortomis, linksminasi dvaruose ir karčiamose...

Žemė – derlius, vėlių įtaka ir būsimo derliaus globa, senovės tikėjimo palikimas ir tąsa stipriai atsispindi šiandieninių Užgavėnių šventėje.

Atnaujinimo data: 2024-02-17

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais