Teofilis Zubavičius - pirmasis Žuvinto rezervato darbuotojas

Žuvinto rezervatas yra pirmoji Lietuvoje įkurta saugoma teritorija, siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius ir žinduolius. Žuvinto ežerui 1937 metais įvestas rezervato režimas,  ežero apsaugai įsteigta etatinė vyr. eigulio tarnyba. Šiai tarnybai eiti Kauno VDU profesorius ir rezervato įkūrėjas, Zoologijos katedros vedėjas Tadas Ivanauskas paskyrė pirmąjį darbuotoją - Teofilį Zubavičių. Su T.Ivanausko ir T.Zubavičiaus veikla yra susijusi Žuvinto ornitologinių tyrimų pradžia.

Daug gamtinių žinių Teofilis sukaupė dar vaikystėje, gyvendamas Pasvalio rajone. Nuo vaikystės būdamas gamtoje, ganydamas gyvulius, klausydavosi paukščių balsų, stebėdavo jų gyvenimą. Paukščius pažindavo iš balsų, žinodavo kur jie peri, kuo maitinasi. Nors Teofilis buvo baigęs gimnaziją, bet biologijos srityje buvo savamokslis, bet nuolat stebėdamas, klausydamas ir pamėgdžiodamas gerai perprato sparnuočių būdą.

Darbo rezervate pradžioje profesorius T.Ivanauskas nelabai pasitikėjo jaunuolio  žiniomis, todėl dažnai pats važiuodavo patikrinti. Tik darbams įsibėgėjus jis pripažino jauno pareigūno patirtį,  kuri  pasitvirtino su kaupu. Pasak gamtininko Ričardo Kazlausko, ištirti kai kurių paukščių gyvenimą reikėjo turėti T. Zubavičiaus kantrybę bei užsispyrimą. Ištisas dienas, kai kada ir naktis, lyjant, zvimbiant ir geliant įkyriems uodams, atkaklus gamtininkas paskirdavo paukščių stebėjimui. Nutikdavo, kad Teofilis, pamiršęs viską, net namus, sulytas, alkanas  stebėdavo paukščių lizdus, jų migraciją. Sėdėdamas valtyje, nendrynų priedangoje viską kruopščiai užsirašinėdavo, paukščių balsus fiksuodavo atmintyje, taip sukaupdamas neįkainojamas žinias apie Žuvinto ežero gyventojus. Didelę slapukę mėlyngurklę  kurios nieks tada  regėjęs nebuvo, atkaklusis Teofilis  išgirdo, paskui ir lizdą surado.

Daugybė retų paukščių T. Zubavičiaus dėka  buvo įrašyta į Lietuvos paukščių sąrašą. Didžiausiu jo nuopelnu reikėtų laikyti gulbių nebylių populiacijos sudarymą Žuvinto ežere. Gulbes jis stebėdavo dieną ir net naktį. Pasak sūnaus Algimanto Zubavičiaus, gulbių kiaušinių surasdavo lizduose (jeigu būdavo daug kiaušinių imdavo vieną),  o žąsų kiaušinius profesorius T.Ivanauskas veždavo net iš Voronežo. Teofilis rūpinosi kiaušinių perinimu. Tuo laiku inkubatorių dar nebuvo, todėl paukščiukus perėdavo kaimynų vištos ir žąsys. Daug vargo būdavo kol paukščiukai užauga, paskui juos reikėdavo  pripratinti savarankiškai gyventi gamtoje. Teofilis sielojosi dėl kiekvieno paukščio žūties, dirbdamas ežere pažindavo kiekvieną augintinį, net vardus būdavo sugalvojęs. Tokia uoli globa davė rezultatus, pamažu gulbės persikėlė ir į kitus ežerus. Reikia paminėti, kad T.Zubavičius rūpinosi visais paukščiais, dėmesį skyrė laukių, žąsų  populiacijoms, stebėjo baublius, antis. Bedirbdamas Žuvinte jis ištyrė daugelio paukščių biologiją, sužiedavo tūkstančius paukščių, daug prisidėjo sprendžiant  mūsų paukščių migracijos klausimus. Ištyrė kai kurių paukščių biologiją, pasak gamtininko R. Kazlausko, daugelis jo surinktų duomenų patalpinti  T.Ivanausko knygoje ,,Lietuvos paukščiai“.

Gamtos paviliotas Teofilis į Žuvintą iš Simno miestelio atėjo  pėsčias, besižavėdamas Dzūkijos gamta.  Nuo kalvos pirmą kartą išvydęs Žuvinto ežerą rašė: ,,Negaliu atitraukti nuo jo akių. Gilioje ir plačioje dauboje, apjuostoje kalvų ir plačių pievų, rymo mano išsvajotasis...“ Tik atvykęs vyr. eigulys kelioms dienoms apsistojo Žuvinto kaime pas Andriulionius, o vėliau pas Antaną ir Mortą Simanynus. Pas Simanynus Teofilis turėjo mažą kambarėlį, tai ir buvo jo laikina kontora. Teko vienut vienam kibti į darbus. Teritorija neištyrinėta, žmonės pripratę prie senų papročių, gaudė žuvį kada panorėję, pavasariais iš lizdų rinko paukščių kiaušinius.Vietiniai gyventojai naują darbuotoją sutiko labai priešiškai. Tik pradėjęs dirbti Teofilis save vadino ,,nekviestu svečiu“. Savaime suprantama, kad jo darbo tikslas užtikrinti rezervato režimą. Žmonėms gi svarbiausias dalykas  maitinti šeimas, iš ežero gauti maisto ištekliai – išgyvenimo garantas. Oi, kiek laiko prireikė pokalbiams su žmonėmis, įtikinėjant juos neardyti lizdų, nestatyti kilpų žvėrims, nebrakonieriauti. Milžinišką darbą teko nuveikti atpratinant juos nuo senų pomėgių.

Vėliau darbuose jam padėjo du geri pagalbininkai Jočys ir Jarmalavičius. Ginčai su brakonieriais privesdavo prie teismo procesų. Su kaimo žmonėmis Teofilis elgdavosi švelniau, ne teismais gąsdino, bet pokalbiais paveikti stengėsi. Juos gerbė, matė jų sunkų gyvenimą. Pats užaugęs daugiavaikėje šeimoje be tėvo puikiausiai suprato, ką reiškia alkano gyvenimas. Užtikęs pažeidėją renkantį kiaušinius pabardavo, išplėšęs iš užrašinės lapelį popieriaus, liepdavo parašyti ,,pasižadėjimą“, kad daugiau nenusižengs. Žmonėmis pasitikėjo, nes daugelis tvirtai ištesėdavo pažadą.

Taip pamažu T. Zubavičius įsitvirtino Aleknonių (Kampelių) kaime, vedė Simanynų dukrą darbščiąją Albinutę. Čia, kaime pasaulį išvydo sūnus Algimantas, vėliau, Daukšiuose ir dukra Vidutė. Prasidėjus sovietinei okupacijai, Žuvintas prarado rezervato statusą ir 1940 m. spalio 1 d.  pereina Lietuvos SSR Maisto pramonės Liaudies komisariato žinion. Netrukus prasidėjęs antrasis pasaulinis karas smarkiai pakeitė darbo sąlygas. Vokietmečiu buvo griežtai draudžiama užeiti į palias. Ežere siautėjo brakonieriai, jiems nebuvo jokių taisyklių nei ribų. Porą kartų teko su jais akis į akį susidurti, grumtis su ginkluotais vyrais, rizikuojant gyvybe. Geras fizinis pasiruošimas pagelbėjo, o gal būt likimas lėmė likti gyvam. Apie tai sužinojęs profesorius T.Ivanauskas surado Teofiliui darbo vietą Kauno Zoologijos muziejuje, siūlė greitai apsigalvoti. Matyt trauka Žuvintui privertė Teofilį likti kaime šalia gamtos.

Širdį draskė vokiečių vykdomas žydų tautos genocidas. Simanynų kaimynystėje gyveno verslininkas žydas Jankelis su šeima, nuolat bendradarbiaujančia su kaimo žvejais. Kultūringoje šeimoje užaugo trys dukros Velbkė, Kankė, Freidkė. Sunku ir apsakyti, koks smūgis buvo Zubavičių šeimai ir apskritai kaimo žmonėms netekus gero kaimyno šeimos... Kai kuriems žydams atsitiktinai pavyko išsigelbėti. Yra žinoma, kad Teofilis  rėmė maistu, daugiausiai žuvimi, Simno miestelyje besislapstantį žmogų. Manoma, kad nelaimėlis paspruko pakeliui į egzekucijos vietą. Buvo džiaugiamasi nors viena išgelbėta gyvybe.

1946 metais sovietų valdžia atkūrė Žuvinto ežero rezervato statusą su aplinkinėmis žemėmis. Jis perduodamas tuometinės LSSR Mokslų akademijos Biologijos institutui. Pirmoji Žuvinto rezervato kontora buvo įkurta Daukšių kaime, ištremtųjų Karolio ir Julijos  Kubertavičių namuose. Čia pat Zubavičių šeimai buvo suteiktas gyvenamasis būstas. Pasiūlymas buvo priimtas, tokiu būdu namai su pastatais  ir liko sovietų nesunaikinti. Reikia pažymėti, kad ištremtoji Julija Kubertavičienė buvo Albinos Zubavičienės sesuo.

Daukšių bažnyčia sudegė karo veiksmų metu. Šventoriuje liko drevėti  medžiai, kuriuose perėdavo pelėdos. Savo sūnų Algimantą Teofilis vesdavosi gaudyti ir žieduoti mažus pelėdžiukus, plaukdavo į ežerą stebėti lizdų. Daukšiuose virė darbas, daug ekskursijų, svečių buvo priimta ir išleista. Tai buvo ne vien moksleiviai iš Lietuvos, bet ir mokslininkai, menininkai iš Kauno, Vilniaus. Čia lankydavosi  ir  sovietinės valdžios atstovai.  Visuomet tekdavo stengtis, kad atvykusieji  susidomėtų, iš Žuvinto išvyktų patenkinti, įgiję naujų žinių. Į Žuvintą dažnai atvykdavo geografai, gamtininkai iš Vilniaus Universiteto. Ilga draugystė artimi ryšiai Teofilį siejo su Gamtos mokslų fakulteto dekanu Česlovu Kudaba, zoologais Augustinu Mačioniu, Jonu Šeštoku, Ričardu Kazlausku, profesoriumi Romu Lekavičiumi.  Tai tik viena viena gamtininko gyvenimo ir darbo pusė.

Gyvenimas ir darbas neramiuoju pokario laikotarpiu atnešė daug iššūkių bei skausmo. Reikėjo nenorom ir  su širdgėla priimti Lietuvos okupaciją kaip didelį blogį Lietuvai, bet ir sugebėti su tuo gyventi. Ko gero kažkur širdies kamputyje daugeliui ruseno viltis būti laisviems. Gyvenant okupantų apsuptyje, tekdavo namuose priimti Lietuvos partizanus. Sergijus Staniškis – Litas būrio vadas, tapęs Dainavos apygardos, vėliau Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo vadu,apsilankydavo pas Zubavičius.  Užeidavo partizanas Vincas Kubertavičius - Vidupalis, Šarūnas, Žuvinto pelkėse subūręs pirmuosius partizanus, dalyvavęs garsiose Palių kautynėse. Teofilis Zubavičius partizanams buvo labai reikalingas žmogus, nes išvesdavo juos iš apsupimų per palias, palaikydavo ryšį su rėmėjais,  kontaktuodavo su kitais ryšininkais. Slaptai buvo renkami pinigai, o po to perduodami kovotojams.

1951 metų vėlų rudenį Daukšių kaimą užblokavo rusų kareiviai. Buvo manyta, kad pro palias Juozas Lukša – Daumantas vėl mėgins prasiveržti į Lenkiją.. Laimei, kad tą kartą  NKVD pareigūnai dar nieko nepešė, liko apgauti. Apie pogrindinę veiklą mažai kas žinojo ir nekalbėjo garsiai. Tokiai Teofilio misijai pritarė profesorius Tadas Ivanauskas, tik ragino būti atsargiems, nieko nedaryti skubotai. Iki 1951 metų paskutiniai palių partizanai dar slapstėsi pelkėse. Gyveno valtelėje, dieną tūnodavo ežere apsikloję iš nendrių pasidarytomis maskuotėmis. Tai jau nebuvo kova tik laikino išgyvenimo klausimas. Nepaisant to, rizikuodamas Teofilis juos lankė, teikė informaciją.  Likęs vienas partizanas ateidavo pas Simanynus pavalgyti, išgirsti žinių. Partizanų rėmimą Simanynų šeima laikė pareiga Lietuvai ir žmoniškumui, ypač daug rizikuodavo Albina, Valė ir Marytė Simanynaitės, slėpusios partizanus.

Po Lietuvą ištikusios tragedijos, politikos ,,atšilimas“ atnešė tam tikrus pokyčius. Graži gamta, klegantis gyvūnijos pasaulis buvo greit pastebėtas kino kūrėjų ir žurnalistų. 1959 metais Žuvinte buvo pastatytas Lietuvos kino studijos filmas ,,Paskutinis šūvis“. Jo režisierius Arūnas Žebriūnas, Lietuvos partizano vaidmenį atliko Bronius Babkauskas. Filmavimas truko ne vieną dieną, kai kuriuos epizodus teko ne kartą pakartoti. Filmo kūrėjams reikėjo viskuo padėti, pasirūpinti reikiamu inventoriumi, surasti pagalbininkų kai kuriems darbams atlikti, sudalyvauti epizoduose. Kūrybinėje grupėje  konsultantu dirbo Teofilis,  talkino sūnus Algimantas. Kartą filmo kūrėjai su grupe, tame tarpe Teofiliu bei Algimantu Zubavičiais nuvyko į Simną papietauti. Oriai nusiteikęs, gražus aktorius Bronius, vilkėdamas lietuviška  kario uniforma, lydimas kolegų užėjo į valgyklą.  Visi ten buvusieji netekę amo iš nuostabos išsižioję stebėjo gyvą ,,filmą“.  Netrukus kažkas iškvietė miliciją ir atvykėliams teko nemaloniai aiškintis, nes uniformos vilkėjimas užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę ir  siejamas su ,,banditų“ veikla.

Žuvintu domėjosi ir sovietų sąjungos žurnalistai. Čia buvo sukurtas dokumentinis Vasilijaus Peskovo filmas apie Žuvinto rezervato vandens paukščius. Tuo metu Maskvos televizija kiekvieną sekmadienį transliavo filmus iš ciklo ,,Gyvūnijos pasaulyje“ (V myre žyvotnych). Į Žuvintą atvykusią filmavimo komandą iš Maskvos draugiškai priėmė rezervato darbuotojai. Kartu filmavo, rodė ežero įžymybes, pasakojo apie kasdienį darbą. Rusai buvo sužavėti lietuvių svetingumu ir darbų profesionalumu.

Reikia paminėti, kad nuo 1950 metų Teofilis Zubavičius kiekvieną dieną pildė ,,Žuvinto dienoraštį“,  vedė ,,Laukinių žvėrių stebėjimo užrašus“. Savo  stebėjimus ir prisiminimus siuntė žurnalams ,,Karys“, ,,Medžiotojas“, ,,Mūsų girios“, ,,Gamta“.  Žuvinte dirbo 43 metus, ir vienus metus komandiruotėje – 1958 metais  Ventės rago paukščių žiedavimo stotyje. Kartu gyveno ir šeima, tačiau čia dirbti neliko, nes jį vėl šaukė išsvajotasis Žuvintas.

Teofilis mylėjo ir gerbė bendradarbius, kaimo žmones, tiesiog buvo Lietuvos patriotas. Mažai kas žino, kad jis 1939 metais dalyvavo Lietuvos karių žygyje į Vilnių, apie tai pasakodavo sūnui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo ištirta Teofilio Zubavičiaus veikla pokaryje ir jam suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvio statusas. Gamtos paviliotasis Žuvinto riteris Teofilis Zubavičius šiandien būtų laimingas, matydamas, kad jo pradėti darbai yra sėkmingai tęsiami.

Informaciją parengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

Atnaujinimo data: 2025-02-26

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais