Skonių kelionė saugomose teritorijose

Saugomos teritorijos – tai ne tik įspūdingi kraštovaizdžiai, retos rūšys ar išskirtinės buveinės. Tai ir gyvos tradicijos, pasakojimai bei skoniai, perduodami iš kartos į kartą. Regioniniai parkai saugo ne tik gamtos, bet ir kulinarinį paveldą – paprastą, autentišką, gimusį iš vietos žmonių kasdienybės ir glaudaus ryšio su aplinka.

Kviečiame leistis į ypatingą kulinarinę kelionę po Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos saugomas teritorijas. Pristatysime senovinius, išskirtinius receptus, kuriuos padiktavo skirtingų kraštų istorijos, tradicijos ir gyvenimo būdas – patiekalus, iki šiol puoselėjamus šeimose ir perduodamus vaikams bei anūkams.

Skonių istorijų ciklą pradėsime nuo Aukštadvario regioninio parko ir senovinio patiekalo – kakorų. Gal esate juos ragavę? O gal žinote, koks patiekalas kilęs iš Veisiejų regioninio parko? Kokią sriubą kadaise gamindavo Dieveniškių istoriniame regioniniame parke?

Kiekvienas receptas – tai krašto tapatybės dalis, pasakojanti apie gamtą, vietos žmones ir jų gyvenimo būdą. Saugodami senuosius receptus, saugome tradicijas ir unikalų regionų charakterį. Kviečiame sekti šį ciklą, atrasti pamirštus skonius ir galbūt patiems išbandyti vieną kitą receptą namuose. Skoniai, kaip ir gamta, gyvi tol, kol juos saugome.

AUKŠTADVARIO APYLINKIŲ KULINARINIS PAVELDAS – MACKANTIŠKIŲ KAKORAI

Kulinarinis paveldas – svarbi etninės kultūros dalis. Tai ne vien iš kartos į kartą perduodami receptai, bet ir su jais susijusios tradicijos, gamybos subtilybės, vietiniai produktai bei maisto pateikimo kultūra. Jis neatsiejamai susijęs su žmonių gyvenimo būdu ir atspindi krašto istoriją bei tapatybę.

Mackantiškių kaimas – tarp ežerų ir vieškelio

Aukštadvario regioninis parkas teritorijoje, Aukštadvario seniūnijoje, šalia kelio iš Birštono į Trakus, įsikūręs gatvinis Mackantiškių kaimas. Jį supa Strėvytės ir Šėmuko ežerai, Ančiaraiščio pelkė su Strėvos upės ištakomis – išskirtinis gamtinis kraštovaizdis, formavęs ir vietos žmonių gyvenimo būdą.

Pasak senolių, kaimo pavadinimas kilęs nuo asmenvardžio Mackus arba Mackevičius. Iki šiol Mackantiškėse gyvena Mackevičių šeimos. Kita versija pasakoja, kad kaimas, įsikūręs prie Karališkojo vieškelio, buvo patogi sustojimo vieta pėstiesiems ir arklių traukiamiems vežimams. Čia veikė smuklė, kurioje buvo galima atsigaivinti, o žvitri smuklininko dukra kepė gardžius macus.

Tačiau kaimas turi ir trečią, senovėje prigijusį vardą – Kakaorai. Jis siejamas su iki šiol kepamais pyragėliais – kakorais. Sakoma, kad Mackantiškių vaikinai, pravardžiuojami „kakorais“, itin saugojo savo vardą ir dėl jo net susikibdavo su kitų kaimų jaunuoliais.

Gandrinės ir kakorų tradicija

Naujų darbų pradžia kaime siejama su pavasario pranašo – baltojo gandro – sugrįžimu. Kovo 25-oji, vadinama „Zvistavonėmis“, buvo nedarbo diena: nevalia medžioti, žvejoti ar dirbti sunkių darbų.

Anksti rytą motinos keldavo vaikus ieškoti gandro dovanų – drobiniuose maišeliuose, pakabintuose ant tvoros ar obels šakų. Juose laukdavo pyragėlis – kakoras – ir saldumynai.

Kaimo seniūnas pavasario tarybą šaukdavo po sena liepa su gandralizdžiu. Aptarę reikalus, kaimynai rinkdavosi pirkiose ir vaišindavosi kakorais. Nors dar tęsdavosi Gavėnia, per Gandrines pasninko nepaisydavo – tai buvo bendrystės ir atsinaujinimo šventė.

Iš paprastų produktų – sotus valstiečių valgis

Mackantiškių gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste – augino karves, laikė paukščius, kiaules, sėjo grūdines kultūras. Darbščios moterys augindavo morkas, kopūstus, ropes, ypač bulves. Būtent bulvės tapo pagrindiniu kakorų ingredientu.

Kaimo vyriausioji šeimininkė Stanislava Barkauskienė pabrėžia, kad tikras kakoras kepamas kaimiškame pečiuje. Šis patiekalas laikomas neturtingų valstiečių valgiu – gaminamu iš savo ūkyje užaugintų produktų. Įdaras priklausydavo nuo metų laiko ir pasninkų.

Per pasninką kepdavo „kūdus“ kakorus – be kiaušinio, su įdaru iš bulvių, svogūnų, morkų, ropių ar kopūstų su grybais. Padažui naudodavo aliejų su keptu svogūnu, druska ir pipirais.

Mėsėdžio metu pyragėliai tapdavo sotesni – įdarui dėdavo kiaulieną, maltas kepenis ar smulkintą skrandį, tešlą gardindavo kiaušiniais. Padažui naudodavo spirgučius, svogūnus, grietinę, sviestą.

Kepimo paslaptys

Kakorų pagrindas – trintų šutintų bulvių ir miltų tešla su kiaušiniu bei trupučiu vandens. Iš tešlos atgnybiamas gabalėlis, iškočiojamas blynelis, dedamas įdaras, kraštai užspaudžiami ir užsukami.

Pyragėliai kepami taukais išteptose skardose gerai iškūrentame pečiuje. Išimti apskrudę ir išsipūtę kakorai sudedami į puodą, užpilami padažu ir dar palaikomi šiltai, kad šis įsigertų. Maistas išlieka šiltas visą dieną, o šeimai grįžus iš lauko darbų, ant stalo garuoja sotūs, dideli – „kaip gandro kiaušiniai“ – pyragėliai.

Gyva tradicija šiandien

Kakorai paplitę nedidelėje Aukštadvario apylinkių teritorijoje – jie kepami Aukštadvaryje, Karapolyje, Šadžiūnuose, Šafarnėje, Bijūnuose, Ivoniškėse, Nikronyse, Katiliuose. Kiekviena šeimininkė turi savąją versiją – įdaras priklauso nuo to, ką turi namuose.

Šiandien kakorai kepami šeimoms ir svečiams vaišinti. O kiekvienų metų kovo 25-ąją, laukiant baltojo gandro sugrįžimo, žmonės renkasi Mackantiškėse prie gandralizdžio pas Stanislavą Barkauskienę. Čia vėl kepami kakorai, dalijamasi prisiminimais ir saugoma gyva kulinarinio paveldo tradicija.

Informaciją parengė Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

Atnaujinimo data: 2026-02-20

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais