Pirmosios marmurinio auksavabalio radavietės Aukštadvario regioniniame parke!

Aukštadvario regioniniame parke šiais metais užregistruotos pirmosios marmurinio auksavabalio (Protaetia lugubris) radavietės – net dvi vietos, kuriose buvo aptikti šios retos rūšies atstovai. Iki šiol ši rūšis parke fiksuota nebuvo. Marmurinis auksavabalis į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas dar 1989 m., o šiuo metu pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) klasifikaciją priskiriamas prie arti grėsmės esančių (NT) taksonų.

“Suaugę vabalai buvo rasti atsitiktinai – sodybose šalia gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų. Viena iš radaviečių – Gubiškių miškas (LTTRA0029), kurio kertinių buveinių brandūs plačialapiai medžiai (ypač klevai) sudaro tinkamas sąlygas šiai rūšiai. Čia taip pat auga sengirių indikatorinė rūšis – plačioji platužė (Lobaria pulmonaria)”, - sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Renata Mackevičienė.

Marmurinio auksavabalio lervoms labai svarbūs brandūs plačialapiai lapuočiai – ąžuolai, liepos, klevai. Lervos vystosi trūnijančioje jų medienoje, lėliukėmis virsta pažeminėse drevėse ar tarp šaknų. Net ir atrankiniai sanitariniai kirtimai gali pašalinti šiai rūšiai gyvybiškai svarbius medžius.

Kaip šie vabalai atsidūrė sodybose?

Tikėtina, jog jie čia tik maitinasi – panašiai kaip dažnai sutinkamas jų giminaitis paprastasis auksavabalis (Cetonia aurata), kuris šiltomis dienomis renka nektarą ant įvairių žiedų ar maitinasi ištekančiais medžių syvais. Kita vertus, lervos galėjo vystytis ir sodyboje augusiuose senuose drevėtuose ar trūnijančiuose medžiuose, arba ištrūkti iš medienos rietuvių.

Didžiausios grėsmės marmuriniam auksavabaliui – brandžių lapuočių medžių šalinimas, senų parkų ir sodų nykimas. Palikdami drevėtus medžius miškuose, parkuose ar sodybose, mes padedame ne tik šiam bei kitiems retiems vabzdžiams (pvz., niuraspalviui ar purpuriniam plokščiavabaliui), bet ir daugybei kitų organizmų – uoksiniams paukščiams, miegapelėms, retoms samanoms, kerpėms ir grybams. Grožėkimės sengirės tipo miškais, kuriuose pakanka brandžių medžių ir negyvos medienos – tokie miškai yra gyvybingi ir palaiko didžiausią biologinę įvairovę.

Kaip atskirti marmurinį nuo paprastojo auksavabalio?

• Marmurinis auksavabalis stambesnis (19–23 mm), antsparniai marginti smulkiomis, šviesiomis, netaisyklingos formos dėmelėmis. Apatinė pusė – rusvai ruda, metališkai blizganti, pilvelio segmentų šonuose – pailgos dėmelės.
• Paprastasis auksavabalis mažesnis (14–20 mm), ryškiai žalsvai auksinės spalvos, su metalo blizgesiu. Apatinė pusė dažnai vario raudonumo.
• Abiejų rūšių antsparniai turi išilgines išpjovas, leidžiančias skraidyti nepakėlus antsparnių.

Svarbu! Pažinkime ne tik pačius vabalus, bet ir jų lervas. Jos išoriškai primena grambuolio lervas, kurias sodininkai dažnai naikina. Lengviausia atskirti pagal kojų ilgį – grambuolio kojos gerokai ilgesnės. Auksavabalių lervos augalams žalos nedaro – jos vystosi negyvoje medienoje, todėl yra svarbi miško ekosistemos dalis.

Atnaujinimo data: 2025-09-02

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais