Mažieji Neries intakai – saugomų teritorijų pažiba

Neries upė, per visą savo 238 kilometrų ilgį Lietuvos Respublikos teritorijoje, savyje surenka daugiau nei 70-ties Lietuvos upių kadastre inventorizuotų intakų – upių, upelių, upokšnių ir upeliūkščių – vandenis. Didžioji dalis jų priskiriami Neries mažųjų intakų upių pabaseiniui. Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre registruojamos tos vandens tėkmės, kurių ilgis ne mažesnis kaip 3 km arba baseino plotas ne mažesnis kaip 5 km2, tad pačių mažiausiųjų, dažnai bevardžių Neries slėnį raižančių upeliūkščių yra dar kur kas daugiau.

Didžiausias Neries intakas – Šventoji, yra vienintelė į Nerį įtekanti Lietuvos mastu didele laikoma upė, kurios ilgis – 248 km. Vidutinių upių (10–100 km ilgio), savo vandenimis maitinančių Nerį, yra 23, iš kurių ilgiausios – Žeimena (85 km), Vilnia (78 km), Musė (68 km). Smulkių upių – upelių ir upokšnių (3–10 km ilgio) į Nerį įteka virš 40. O pačių smulkiausių upeliūkščių (0,25–3 km ilgio) pagal kadastro nuostatus yra įregistruota mažiau nei dešimt, tačiau įvairios smulkios tėkmės, kai kurios tik laikinos, sudaro didžiausiąją dalį. Dalies jų vagos reguliuotos, tačiau daugybė vis dar natūralių upokšnių ir upeliūkščių lėtai ir ramiai suka savo vingius tankių miškų apsuptyje, arba stačiašlaitėmis griovomis bei akmenuotais slėniais nekantriai veržiasi Neries link, ypač pavasarį ar po stipresnių liūčių.

Dalies išraiškingiausių ir vertingiausių Neries intakų – upių, upelių ir upokšnių – slėniai saugomi Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijai priskirtose saugomose teritorijose – Neries regioniniame parke, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose. Ypač vertingai Neries slėnio kraštovaizdį papildo sovietinės melioracijos nesugadintų mažųjų intakų slėniai, sukuriantys vaizdingą kalvų, nuokalnių ir raguvų peizažą. Stačiašlaičiai, miškais apsigaubę vandens tėkmių išgraužti slėniai bei jų vaizdingos santakos su Nerimi pabrėžia Neries slėnio reljefo įvairovę.

Itin išraiškinga yra Dūkštos upės, dešiniojo Neries intako, vaga – labai akmenuota, srauni, vingiuota, suformavusi Dūkštų ir Karmazinų atodangas, apsivijusi Bradeliškių, Buivydų ir Karmazinų piliakalnius, čiurlena Neries link. Bendras Dūkštos ilgis – 25 km, tačiau paskutiniuose savo kilometruose, Neries regioninio parko teritorijoje, ji tampa tikru „lietuviškuoju kanjonu“ (žemupio slėnis – iki 30–40 m gylio), kuriuo pavasarinių potvynių metu sraunioji Dūkšta teka kaip tikra kalnų upė.

Labai akmenuotomis vagomis ir išraiškingais slėniais taip pat pasižymi ir mažieji intakai, į Nerį įtekantys ties viena didžiųjų Neries rėvų – Saidės. Tai Čekonė (11 km ilgio) dešiniajame Neries krante ir Moluvėnų (Saidės) upelis (5 km ilgio) kairiajame Neries krante. Pasivaikščiojimas palei šiuos upelius primins tikrą pasaką – gilūs stačiašlaičiai slėniai, sraunios ir akmenuotos upelių vagos, pakrantėse stūksantys apsamanoję rieduliai. Šių dviejų upelių slėniai saugomi Neries regioninio parko Saidės kraštovaizdžio ir Čekonės hidrografiniame draustiniuose.

Vilsos upelis (Sumakas), vos nepilnų 3 km ilgio, tačiau yra garsus visoje Lietuvoje dėl savo žymiųjų natūralių krioklių. Didžiausioji Vilsos upelio pakopa siekia daugiau nei 1,5 metro aukščio, o sraunus ir vingiuotas upelis yra itin gyvas ir veržlus – besigrauždamas gilyn kasmet keičia pačių krioklių formą bei padėtį, formuoja išraiškingas atodangas.

Kiek ramesnė yra Bražuolės upė (26,9 km), kairysis Neries intakas. Tačiau šios upės žemupys garsėja tuo, kad čia buvusi užtvanka 2020 m. tapo pirmąja gamtosauginiais tikslais išardyta užtvanka Lietuvoje, padėjusia atkurti natūralią upės tėkmę bei atvėrusi žuvų migracijos kelius ir nerštavietes. Vandens malūnų būta ir kitų, kiek didesnių Neries intakų žemupiuose – Bezdonės, Nemenčios, Žalesos, Vilnios, Sudervės, Saidės, Elnos, Dūkštos, Aliosios, Žiežmaros, Musės ir kitų. Neretai tokios vietos įgydavo strateginę reikšmę – būdavo susijusios su netoliese esančiais dvarais, į malūnus vesdavo senkeliai, per Nerį – brastos ar net perkėlos, kurdavosi gyvenvietės.

Dar senesnę ir svarbesnę istoriją galbūt mena Lietaukos (Lietavos) upės, 13 km ilgio dešiniojo Neries intako, tėkmė. Neretai manoma, kad Lietuvos žemės vardas galėjo kilti būtent nuo šio upelio pavadinimo, esančio 30 km atstumu Nerimi žemiau nuo senosios sostinės Kernavės. Šio upelio natūralaus slėnio atkarpa saugoma Lietavos valstybiniame hidrografiniame draustinyje. Aukščiau draustinio Lietavos vaga yra kanalizuota, tačiau žemupyje upė sugrįžta į natūralią savo vagą ir Nerį pasiekia vingiuotu miškingu slėniu.

Dalį šių žavių mažųjų Neries intakų pamatysite žygiuodami pažintiniais Neries regioninio parko takais ar keliaudami miško keliais bei takeliais. Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija lankytojams primena gamtos vertybėmis mėgautis atsakingai – palei upių, upelių ir upokšnių slėnius vaikščiokime tik susiformavusiais takais, nelaipiokime šlaitais, stenkimės palikti kuo mažesnį pėdsaką mus supančioje gamtinėje aplinkoje.

Atnaujinimo data: 2026-06-16

Taip pat skaitykite:

„Rūšių ralis“ Aukštadvario regioniniame parke: daugiau kaip 9000 stebėjimų ir 2350 rūšių

Ieškome kolegos - Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centro administratoriaus(-ės)!

Balinių vėžliukų sugrįžtuvės Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose

Metelių regioniniame parke naujus namus rado niūriaspalvio auksavabalio lervos

Ieškome ekologo – prisijunk prie mūsų komandos!