Matiešionių kaimas - Nemuno kilpų regioninio parko glėbyje

Neapsakomo žavesio Nemuno pakrantės nuo seniausių laikų traukė žmonių dėmesį, tačiau visų pirma dėl žuvingo vandens, miškuose gyvenančių žvėrių bei paukščių įvairovės. Daugybė kaimų seniausiais pavadinimais supa abi Nemubno puses. Apie senovę liudija piliakalniai, pilkapiai, bylojantys apie žilą praeitį. Dešiniajame Nemuno krante šalia Mūliškių, Siponių, Dzingeliškių, Šaltinėnų, Žemaitkiemio kaimų įsikūrę senieji Matiešionys. Kalbininkų žiniomis, kaimo pavadinimas kilęs nuo senovės lietuvių asmenvardžio ,,Matiešius“. Kaimą garsina piliakalnis, dar vadinamas ,,Bobos kalnu“, datuojamas II tūkstantmečio po Kr. II puse. Kasmet ant liepos 6-ąją ant piliakalnio susirenka aplinkinių kaimų gyventojai giedoti Lietuvos himną. Kaimą garsina pilkapynai, datuojami I tūkstantmečio po Kr. II puse.

Matiešioniškiai – darbštūs dzūkai – vertėsi žemdirbyste, žvejodavo, augino gyvulius, nes derlingos pievos tam labai tiko. Matiešionių kaime užaugo žymus kalbininkas, filologas Jonas Kazlauskas. Galbūt archajiškų vietovardžių paviliotas jaunuolis leidosi į tyrinėjimų gelmes pažinti seniausios lietuvių kalbos paslaptis. Žmonės lanko jo tėviškę, kuria nuolat, rūpinasi giminaitis miškininkas, gamtininkas iš pašaukimo Virginijus Kazlauskas.

Prienų krašto tautodailininkas Algimantas Sakalauskas su kolegomis Kęstučiu Grigoniu, Petru Liniausku, Alvydu Antanavičiumi, Jonu Černevičiumi, Vaidu Šeškevičiumi kalbininko Jono Kazlausko atminimui čia pastatė astronominę Saulės stebyklą su keliais stogastulpiais. Tinkamą ąžuolo medieną surado ir koplytstulpį kūrė Antanas Venslavičius, gyvenęs Šaltinėnų kaime.

ŽOLININKĖ BIRUTĖ LAUKEVIČIENĖ IR JOS PATARIMAI

Nemuno pakrantės visada pasipuošusios žydinčiais augalais su dūzgiančiais vabzdžiais, medžiuose perinčiais paukščiais. Matiešionių bei aplinkinių kaimų gyventojai pažįsta vaistinius augalus, vertina jų gydomąsias savybes, didžiuojasi savo turtingomis pievomis. Šią vasarą Matiešionių kaime ieškota žmonių, pažstančių augalus, jų naudojimą liaudies medicinoje. Nemuno kilpų regioninio parko Lankytojų centro administratorė Rosita Dargienė su kultūrologe Rita Balsevičiūte kalbino žolininkę Birutę Laukevičienę.

Pasirodo, kad Birutė esanti ne tik puiki augalijos žinovė, bet turinti daug žinių, susijusių su gydymu gyvulinės bei mineralinės kilmės medžiagomis, grybais. Apie šeimininkės meilę gydomiesiems augalams galima suprasti vos tik atvykus į sodybą. Čia puikuojasi rūtos, mėtos, bijūnai, medatkos, pelynas... Pirmąsias vaistažolininkystės pamokas vaikystėje Birutė gavo pas močiutę žolininkę Oną Miliūnienę Rašnavos kaime, Kauno rajone. Močiutė veikiai patebėjo, kad Birutė yra ,,kitokia“, netriukšmauja, visada rimta ir ypač myli ne vien darželio, bet ir lauko gėlės.

Renkant žoleles vaistams, reikia paisyti svarbių reikalavimų: rinkti atsižvelgiant į mėnulio fažes, tinkamai paruošti ir išdžiovinti. Žolės renkamos žydinčios, pirmoje dienos pusėje, sausos. Negalima žoliauti esant jaunam mėnuliu, geriausiai rinkti likus trims paroms iki pilnaties, būtent tada žolės pasižymi didžiausiomis galiomis. Draudžiama rinkti sergant, susinervinus, būnant prastos nuotaikos. Tai ypač svarbu, kadangi žolininkas gali perduoti savo ligą ar blogas emocijas ligoniui ir dar labiau jam pakenkti. Džiovinti žoleles reikia be saulės, gerai, jei yra skersvėjis, tada žoles gerai vėjas išpusto, jos nepraranda kvapo, spalvos ir galių. Žolės, praradusios spalvą, gydymui netinka. Sunkiau džiovinamos šaknys. Jeigu stambios – reikia susmulkinti. Gerai išdžiovintos šaknelės turi būti traškios, kvapnios. Beje, šaknelės dažniausiai kasamos mėnulio delčioje, tuomet jos esti stipriausios. Džiovintas žolės, šaknelės dedamos į drobinius maišelius, tik lengvai suspaudžiant, užrišamos ir sudedamos į medinę ,,šėpą“. Žolininkė dažnai žoles tikrindavo, varstydavo, spintoje ir patalpoje turi būti sausa, antraip žaliava supelys ir darbas nueis perniek. Buvo gaminamos ir žolelių užpiltinės: į tamsų butelį pridedama žolelių ar šaknelių ir užpilama namine degtine. Užpilą dažnai vartydavo, tekdavo laikyti mažiausiai tris savaites. Sakydavo, kuo ilgiau ,,traukia“, tuo geresni vaistai. Užpilas gydymui tinkamas kelis metus, o štai žolelės geriausios tik du metus. Vėliau jos ,,išsikvepia“ ir gydymui netinka. Tokią pasenusią žaliavą sudegindavo. Birutė puikiai pamena, kuomet į močiutę kreipdavosi vietinės ir atvykę iš svetur moterys dės savo ar artimųjų ligų. Po pokalbio dažnai išsiveždavo žolių, antpilų arba tiesiog vertingų patarimų. Dažnai moterys ateidavo pasikalbėti prieš numatytas operacijas. Svarbiausias dalykas yra jokiu būdu nesioperuoti, esant jaunam mėnuliui danguje. Žaizda labai kraujuoja, kartais gali ir neužgyti. Geriausia tai daryti mažejant mėnuliui, geriausiai delčioje. Šį patyrimą Birutė iki šiol kartoja ligoniams. Pinigų už gydymą ir konsultacijas neprašydavo, nebent ligoniai patys palikdavo kažkokio maisto ar truputį pinigų. Žolininkas turi būti nuoširdus, sąžiningas, tikėti ir stengtis padėti. Dirbant su ligoniu, reikia saugotis jo ligos. Negalima rodyti per didelio gailesčio ligoniui, nes esą pats gali perimti ligą užuot ją įveikti kartu su ligoniu.

Birutei besimokant Garliavos vidurinėje mokykloje, vasaros atostogų metu buvo užduodami praktiniai darbai, būtent vaistažolių rinkimas, paruošimas ir pardavimas  specialiame supirkimo punkte. Rašinavos kaimo pievose buvo į valias vaistinių augalų: vaistinių ramunėlių, čiobrelių, gysločių, raudonėlių. Būdama labai motyvuota ir darbšti Birutė mokykloje buvo vaistažolių rinkimo pirmūnė. Močiutė džiaugdavosi, sakydavo, kad vaikui amatas Dievo duotas. Nuodingųjų augalų pažinimas – svarbios pamokos vaikystėje. Mergaitė vaikystėje susipažino su nuodingąja nuokana, žalčialunkiu, sausmedžiu, karklaviju, kiauliauoge, vilkuoge. Močiutė sakydavo: „jei nepažysti, tai geriau visai nelysk.“

Jau virš keturiasdešimt metų Birutė gyvena Matiešionių kaime. Taip gyvenimas susiklostė, kad sutiko iš čia kilusį gyvenimo draugą, kuris niekaip nesutiko palikti prosenelių žemės. Taip žolininkė pateko į gamtos turtų pilnas pievas. Ypač turtingos Upio pievos. Čia gausybė augalų, tik rink ir rink, šypsosi Birutė. Čionai auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai: mėlynžiedis gencijonas, gluosninis debesylas, mėlynžiedis palemonas. Eilę metų Birutė dirbo Birštono sanatorijoje, rinko vaistažoles, ruošė ligoniams gydomąsias vonias, susipažino su daugeliu įdomių žmonių. Labai malonu, kai ir dabar kai kurie neužmiršo, aplanko. Žmonės visada domėjosi liaudies medicina, džiugu, kad ir dabar jaunimas domisi, kreipiasi. Bendrauti su Birute ypač malonu, atrodytų, kad nuo vaikystės būtume pažįstamos, apie bene kiekvieną augalą pasakoja be klaidų, lyg botanikos mokslo žinovė. Žolininkė moterims pataria rinkti geriausiai žinomus augalus: čiobrelius, kmynus, liepžiedžius, pelyną, mėtas, jonažoles, raudonėlius, ramunėles, aviečių, žemuogių lapus, gudobelių, šermukšnių, erškėčių uogas, pušies spyglius. Visgi, naudojant arbatas, reikia visada turėti galvoje, kad ir geriausiai žinomų vaistažolių negalima vartoti ilgesnį laiką. „Kas per daug – nesveika“ – moko liaudies išmintis. Reikia visad pasitarti su žolininku, vaistininku. To mokė ir daktaras Virginijus Skirkevičius, pas kurį mokymo kursus baigė Birutė.

Žolininkė lengvai išvardytų šimtą vaistinių augalų ir jų savybių, tačiau pataria naudoti daug daržovių, vaisių, kadangi tai ne tik maistas. Rauginti ar žali kopūstai, agurkai labai stiprina organizmą, nuo ligų padeda apsisaugoti morkos ir burokėliai, krapai, ropės, česnakai, svogūnai, bulvės. Senovėje šeimininkės sunegalavę ar apsideginę bėgdavo į daržą ieškoti kopūsto lapo, žalios bulvės, morkos, ar česnako vaikams. Tai greičiausiai pasiekiami vaistai, visada „po ranka“. O ką jau bekalbėti apie raugintų kopūstų skystimą kubile su spanguolėmis, kmynais ar laukiniais obuoliukais? Jis tinka susimušus, galvą suskaudus, virškinimui sutrikus. Natūraliai rauginti agurkai gerina virškinimą, atstato skrandžio rūgščių balansą.

Žolininkė, remdamasi savo močiutės pasakojimais ir sunkia patirtimi Sibire, labai vertina pušies spyglių arbatą ir sakus. Verta pasidžiovinti pušies spyglių, nes juose gausu vitamino C ir kitokių medžiagų, kurios padeda žmogaus organizmui kovoti su užkrečiamų ligų sukėlėjais, stiprina širdį. Pasak Onos Miliūnienės, Sibiro ligoninėse vaistų trūkdavo ar visai nebuvo. Žmonės alkani ir nusilpę, todėl ligos „prilipdavę“ greitai. Žmonės dirbdami susižeisdavo, kraujas užsikrėsdavo. Didžiausi vaistai buvo pušų spygliai. Virdavo nuovirą, gerdavo, ant žaizdų dėdavo. Trūkstant vitamino C, išburkdavo dantenos, bėgdavo kraujas, todėl labai pravartu kramtyti pušų spyglius.

Didelis džiaugsmas buvo, kuomet žmonės miške rado meškinį česnaką. Moterys Lietuvoje žinojo apie jo gydomąsias galias. Žmonės rinko lapus ir valgė, nes tai „maistas ir vaistas“.

Šiuo metu žmonės jau išgirdo ir žino apie meškinį česnaką, keliauja ir skina. Birutė pataria nelėkti į gamtą ir nemindžioti šio brangaus augalo. Jo galima rasti sodyboje, atradus tinkamą vietą pavėsyje, sode, atsivežti juodžemio ir pasisodinti. Augalas gamtoje mėgsta šaltiniuotas vietas, todėl patartina dažnai palaistyti. Pavasarį augalas ima leisti žalius lapelius. Vėliau jie pranyksta, bet nereikia manyti, kad augalas išnyko. Kiekvienais metais ūglių vis daugėja. Tai puikus vaistas širdžiai, kraujotakai, imunitetui. Jau daugelis šeimininkių prie namų augina šį naudingą augalą.

Žolininkė Birutė verda tepalą, gydantį senas negyjančias žaizdas, nubrozdijimus, sumušimus. Reikia turėti pušies ar eglės sakų, lydytų kiaulės taukų, sviesto, truputį gero ūkiško muilo. Pirmiausiai tirpini kiaulės taukus, sviestą, paskuti ūkinio muilo. Viską reikia tirpini atsargiai, ant silpnos ugnies. Sakus reikia tirpinti atskirame indelyje ant silpnos ugnies. Tada sakus atsargiai pilti į jau ištirpintus taukus, muilą, sviestą. Atsargiai viską maišant ant silpnos pasklinda malonus kvapas. Kai tepalas pravėsta jį reikia supilti į stiklinį indelį, laikyti vėsioje vietoje. Liaudies medicina moko, kad visokius tepalus geriausiai tepti delčioje prieš laikrodžio rodyklę, kad greičiau užgytų, liga susitrauktų.

Labai naudinga žmogui valgyti grybus, žinoma, atsižvelgiant į turimas ligas. Labai vertingi baravykai, džiovinti ar žali, pakepinti svieste. Jie ypač naudingi sergant plaučių ir žarnyno ligomis. Džiovintų baravykų milteliai sumaišyti su kiaulės taukais dedami ant vočių, pūlinių.

Voveraitės – naudingi ir labai skanūs grybai. Jie naudojami džiovinti, sugrūsti į miltelius. Gerai pilti į sriubą, papraščiausiai skanu užsibarstyti ant maisto. Voveraitės išvalo organizmą nuo kirmėlių, nematomų parazitų. Galima naudoti ir džiovintų voveruškų antpilą. Ant voveraičių reikia užpilti 40 laipsnių degtine ir laikyti tamsioje vietoje, naudoti po gero mėnesio.

Žolininkė sako, kad žmogui naudinga viskas, ką davė mums gamta. Norint turėti stiprią sveikatą, reikia kuo daugiau būti gamtoje, nevengti fizinių darbų. Kiek galimybės leidžia reikia stengtis patiems išsiauginti daržovių, nes kūnui bus dvejopa nauda: ir maisto pasiruoši, ir judėti gamtoje. Kita auksinė taisyklė: reikia stengtis nebūti piktam, mokėti atleisti, nesikapstyti smulkmenose, daugiau šypsotis, dėkoti kitiems. Trečia, niekuomet neatsisakyk pagelbėti kitam, kartais nelaimės ištiktam. Pabandykite, pamatysite, kokį gėrį širdyje pajusite. Geros emocijos žmogų tik gydo, savo pasakojimą baigia nuostabioji Birutė Laukevičienė.

Informaciją rengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

Atnaujinimo data: 2026-03-12

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais