Liaudies medicina Dieveniškių krašte

Dieveniškės minimos 1433 metais, mokslininkai vietovės pavadinimą kildina is asmenvardžio Dievenis. Prieš II pasaulinį karą dar buvo žmonių gražia dzūkiška pavarde Dzievenis.

Dieveniškių kraštas priskiriamas Dzūkijos regionui, išlaikęs kai kurias unikalias tradicijas, nors didelę įtaką turėjo slaviškoji lenkų, baltarusių kultūros. Štai kai kuriuose kaimuose žmonės bendrauja savo kasdien vartojamomis lenkų arba mokslininkų dėmesio sulaukusia baltartusių tarme, vadinama „po prostu“.

Nepaisant to, Dieveniškių kyšulio  žmonės yra išlaikę savo unikalią ,,Dieveniškių šnektą“, kurią tyrinėjo estų kalbininkas Pėteris Aruma, rusų filologė Tamara Sudnik. Lietuvoje yra išleisti du tomai šios šnektos žodyno.

Šis Baltarusijos supamas Lietuvos kampelis visada masino tyrinėtojus. Lietuvos kraštotyros draugija čia organizavo ne vieną kraštotyrinę ekspediciją, išleistos monografijos. 1951 metais Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Poškonių ir Dieveniškių apylinkėse surengė pirmą stacionarinę ekspediciją. Mokslininkai fiksavo etninės kultūros paveldą: dainas, buitį, objektus. Buvo surinkta vertingų etnografinių objektų.

Liaudies medicina – viena iš senųjų paprotinių tradicijų, išlikusių šiame krašte

Dieveniškių istorinio regioninio parko grupės darbuotojos Irutė Eidukienė, Žavinta Butvilienė su nematerialiojo kultūros paveldo specialiste pradėjo kasmet, prieš Rasų šventę su mokyklomis bei gyventojais organizuoti žoliavimą-vaistinių augalų rinkimą. Renginių metu jaunimui aiškinama apie geriausiai pažįstamus augalus, supažindinama su pagrindinėmis rinkimo, saugojimo, arbatų ruošimo taisyklėmis. Šie praktiniai renginiai padeda tęsti gyvuojančią liaudies medicinos tradiciją, skatinti domėjimąsi ir pasididžiavimą savo krašto gamta ir tradicijomis. Irutė Eidukienė, Dieveniškių istorinio regioninio parko grupės patarėja, pasirodo esanti gera liaudies medicinos žinovė, pažįstanti daug vaistinių augalų. Užaugusi šiose apylinkėse pažinojusi vietines užkalbėtojas, girdėjusi iš žmonių apie jų teiktų paslaugų veiksmingumą. 

Tik iš dalies liaudies mediciną galima priskirti amatui. Dieveniškiečiai žino, kad už suteiktas gydymo paslaugas, vaistus nebuvo prašoma atlygio, nesiderama. Ligonis atsilygindavo gera valia pagal išgalias produktais, nedidele suma pinigų. Žolininkui ar užkalbėtojui nedėkojama žodžiais. Gydymo sugebėjimai buvo laikomi „Dievo dovana“, o  pagalba ligoniui – pareiga. Kiekvienas užkalbėtojas, žolininkas stengdavosi garbingai naudoti šią dovaną. Pateikėjai teigia, kad užkalbėtojas turi būti vyriausias arba jauniausias šeimoje, žinias perėmęs iš seno giminaičio arba nesusijusio kraujo ryšiais asmens. Žinias perdavęs užkalbėtojas jau nebegali užsiimti gydymo praktika. Žinių perdavimas vyksta konfidencialiai, žodine forma. Svarbu tai, kad lig šiol tikima užkalbėjimų galia, o esant reikalui ieškoma užkalbėtojų ir kreipiamasi ligos atveju.

1968 metais Dieveniškių kraše vykusios kraštotyrinės ekspedicijos dalyvė Vlada Damskytė rinko medžiagą apie liaudies mediciną, todėl išlikusias žinias yra įdomu palyginti, kiek tas žinojimas išlikęs, ir ar panaudojamas. Savo straipsnyje ji aprašo gydymą vaistažolėmis, mini kai kuriuos gydymo būdus gyvūninės kilmės medžiagomis. Aprašomuoju metu kaimuose dar būta  pribuvėjų, nemažai užkalbėtojų, kurie perteikė užkalbėjimo formules, gydymąsi burtais, naudojant kai kuriuos daiktus. Dieveniškiečiai gydymosi praktikų metu labai kreipdavo dėmesį į mėnulio fazes.  Autorė teigia, kad „ dieveniškėnų liaudies medicina yra gerai išvystyta, turėjo išplėstinius žadėjimus, daug archajiškų bruožų“.

Dieveniškiečiai gydymuisi tebemėgsta vartoti žinomus vaistinius augalus. Natūraliose pievose prie piliakalnių apstu sausesnį dirvožemį megstančių augalų, o štai paslaptingos Gaujos upės slėnių pievose klesti drėgmei reiklesni augalai. Miškuose ir pamiškėse pilna gydomųjų lapų, žiedų, žievelių, šaknelių.

Kalbinant pateikėjus paaiškėjo, kad reikalui esant moterys savo šeimos reikmėms pasirenka gerai pažįstamų vaistinių augalų. Džiovintus augalus naudoja gydymuisi arbatoms, užpiltinėms. Bene plačiausiai žinomi vaistiniai augalai (net moksleiviai nurodo) čiobrelis, pelynas, žemuogė, avietė, ąžuolas, pušis, rugiagėlė.

Daugelis jau žino ir suslogavus, kosint verda čiobrelių arbatą, suskaudus pilvui vartoja pelyną, persišaldžius gerai gelbsti aviečių, žemuogių lapų, liepžiedžių arbatos. Ąžuolo žievės, kraujažolės arbatas naudoja viduriavimui, kraujavimui stabdyti. Iškilus virškinimo problemoms naudoja gysločių, kmynų, smiltyninio šlamučio arbatas. Nuotaikai pagerinti, kraujospūdžiui suaktyvinti padeda jonažolių arbata. Paprastosios naktižiedės, asiūklių žolės arbatos gydo šlapimo pūslės uždegimą, skatina šlapimo išsiskyrimą. Šermukšnių uogų, žiedų ar žievės arbata tinka širdies ligų profilaktikai. Uogų arbata puikiai laisvina užkietėjusius vidurius. Moteriškų ligų gydymui naudojama baltažiedės notrelės žolė. Votys gydomos gysločio lapais, juos nuolat pridedant ir keičiant  ant besiformuojančios voties. Raudonėlių arba ta naudojama galvos skausmams slopinti, skrandžio negalavimams gydyti (kai nevirškina). Viduriavimą, dujų kaupimąsi žarnyne stabdo kmynų arbata, moterys jų prisirinkdavo didelius kuokštus, džiovindavo, vaisius nukuldavo. Naudojo arbatoms, sūrių gamyboje, ruošdavo giras, dėdavo raugiant kopūstus. Rugiagėlės žiedų arbatą naudojo temperatūrai mažinti, žarnyno parazitinėms kirmėlėms naikinti. Gerai žinoma pateikėjoms didžioji varnalėša – čertopalokas. Jos lapai padeda susimušus (dėti ant sumuštos vietos), seniau, žole rūkindavosi nuo išgąsčio. Varputis, daržinė usnis, smiltyninis šlamutis, dilgėlių šaknys gerai varo šlapimą.

Gatviniuose kaimuose buvo populiarūs gėlių darželiai. Šiuo metu jau mažai kas puoselėja darželio augalus. Buvo populiaru šalia žydinčių darželio gėlių auginti ir tradicinius vaistinius augalus: rūtas, mėtas, diemedį, durnaropę, ramunėles, bijūnus, jurginus. Rūtą mažais kiekiais naudojo „nuo širdies“, mėtas tebenaudoja nuo viduriavimo, nemigos. Medatkų žiedai žinomi ir tebenaudojami moteriškų ligų gydymui. Ramunėlių nuoviras naudojamas žaizdų gydymui, kūdikių vonelėms, viduriavinui stabdyti. Diemedį naudojo nuo nervų ir moteriškų ligų. Paprastoji durnaropė taip pat buvo auginama darželiuose, naudota išsigandusio ligonio aprūkinimui. Šiuolaikinės pateikėjos apie tai girdėję, tačiau jau nepraktikuoja.

Kaimuose moterys dar pasigamina vaistažolių antpilų. Žaizdoms gydyti populiari tuopų pumpurų, bičių pikio užpiltinė gerai gydo ne tik žaizdas, bet ir skrandžio, plaučių ligas.

Iš gyvūninės kilmės medžiagų pateikėjos daugiausiai mini pieno, bičių produktus, laukinių ir naminių gyvūnų taukus. Dieveniškietės vertina pieno produktus. Persišaldę šutina pieną, pravėsinę deda medaus ir geria, o  kosint dar ir  sviesto prideda. Raugintą pieną, išrūgas geria virškinimui sutrikus. Barsuko, bebro taukų įsigyja pas medžiotojus, gydosi kvėpavimo takų ligas. Kiškio taukus vertina ir gydosi pūlinius, odos pažeidimus. Kiaulės taukai buvo naudojami tepalų gamyboje, tačiau šiuo metu jau nepraktikuojama. Pateikėjos pabrėžia, kad  kaimo žmonės jau nesiverčia gyvulininkyste, mažai augina daržovių, viską tenka pirkti prekybos centruose. Žmonės pripažįsta, kad taukai, pieno produktai jau nėra lygiaverčiai lyginant su individualiuose ūkiuose gaunama žaliava.  Pašarų, chemikalų, pesticidų naudojimas nekelia pasitikėjimo, todėl gydymosi tikslams perkamų produktų paieška yra sudėtinga, gal net ne kiekvienam prieinama dėl transporto, mažai pavienių smulkių ūkininkų ir pan. 

Stebėtina, kad lig šiol išlikusi tik dieveniškėnų minima liga „parušenija“. Ja susergama  po sunkaus darbo, kažką kilnojant, tampant. Pasireiškia aštriais skausmais pilvo apačioje, juosmenyje, be viduriavimo. Pilvo skausmai gydomi medatkų, kmynų, ramunėlių arbatomis. Stiprūs skausmai „ties kryžiumi“ gydomi šiltais kompresais, laukinių morkų sėklų arbata. Skaudamą vietą šildydavo  pakaitintais  akmenimis, gerai padėdavęs užkalbėjimas.

Dar populiarus karpų gydymas. Gydomasi esant jaunam mėnuliui danguje. Žiūrint į mėnulį tereikia bevardžiu pirštu nubraukti lango rasą ir karpas apvesti atbulai 3 kartus. Žinomas ir karpų rišimas mazgeliais. Kiek karpų – tiek mazgelių. Siūlas užkasamas drėgnoj vietok, kad „greičiau supūtų, tai ir karpos kartu supus.“

Labai trumpai apžvelgus liaudies medicinos žinias Dieveniškių krašte galima teigti, kad geriausiai žinomas gydymas vaistiniais augalais, naudojami ir gyvulinės kilmės produktai, tikima užkalbėjimų galia, kreipiamasi į juos daugiausiai rožės ligos atveju. Stebimas jaunosios kartos domėjimasis augalais, liaudies magija, užkalbėjimais.

Didelę įtaką besidomintiems daro internetas.  Žmonės  fotografuoja augalus, aiškinasi pavadinimus, gydomąsias savybes. Deja, tokiu būdu kartais nukrypsatama nuo tikrosios, būtent tik tam kraštui būdingos tradicijos. Pavyzdžiui, atskiruose regionuose tuo pačiu augalu buvo gydomos skirtingos ligos, skirtingi ir liaudiški pavadinimai ir pan. Todėl besidomintiems patariame gautą informaciją vertinti atsargiai. Vienok, su Dieveniškių istorinio regioninio parko darbuotojomis džiaugiamės, kad Dieveniškių krašte tęsiasi ši unikali tradicija.

Informaciją parengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

Atnaujinimo data: 2026-01-21

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais