Kampelių istorijos: Vito Rančelio atsiminimai apie tėvus - ilgamečius Žuvinto rezervato darbuotojus

Vitas Rančelis, gimęs ir užaugęs šalia paukščių lopšio - Žuvinto ežero. Savo basakoję vaikystę prisimena bėgiojant po šlapias pievas, sausus krantelius.  Tėvams tvarkant šieną ganydavęs  skruzdėles, kramtydamas kvapniuosius čiobrelius, stebėdavęs jų darbus. ,,Skruzdės nedirba ko nereikia, jos daro tik joms reikalingus darbus.“  Dar vaikystėje pastebėjo Vitas. Matydamas  sunkiai dirbančius tėvus, paūgėjęs ,,gaspadorius” pats imdavosi darbų tėvui neraginant. Šiandien jis dėkingas savo tėvams, nes jie išmokino mylėti gamtą ir savo artimą,  net labiau negu patį  save. Teko Vitui su tėvu  dalge pievas šienauti, žiemą dūstančioms žuvims eketes ant Žuvinto ežero kirsti. Smagu būdavo žiemą žvejoti eketėje ant užšąlusio ledo meškere, bet vėliau, keičiantis rezervato sąlygoms, jau neteko. Smagus darbas būdavo su mama, sese Danute, broliu Rimantu bei kitomis kaimo moterimis pėsčiomis keliauti spanguoliauti. Reikėdavo pereiti per Rudę. Tai gili upė, dabar jau apaugusi judančiu plovu su nendrėmis. Spanguolės didelės, imi jas abiem rankom, žirtėk ir pilnas kibiriukas. Paliose gyvena daugybė gyvačių, niekas nenorėjo jų sutikti, nes įgeltąjam sunku pasveikti. Vitas pastębėjęs, kad jos perplaukia ežerą ir sulenda po namų pamatais, įsitaiso ir tvartuose. Tėvai ir kiti kaimo žmonės iki pirmo perkūno pagautą gyvatę vertina ir naudoja kaip vaistą nuo daugelio ligų.

Tėvų ūkyje visada būdavo auginami gyvuliai, Vitas dirbo visus darbus ir šiandien su džiaugsmu apie tai kalba. Iš tėvo Antano Vitas paveldėjo aistrą arkliams. Paskutinę tėvo augintą kumelaitę jis maitino, nukaršino, priartėjus jos senatvei su didžia kančia išsiskyrė. Tada galutinai nusprėndė, kad ne jam žirgus auginti, nes per daug skausmo širdžiai tenka. Baigęs Verebiejų aštuonmetę mokyklą, pasirinko automechaniką ir mokslus baigė Marijampolėje. Šiuo metu paveldėjęs tėvų ūkį, sėkmingai darbuojasi.  

Vito Rančelio tėvai Albina ir Antanas dirbo Žuvinto rezervate. Tuo metu administracija buvo įkurta valstybės nusavintuose ūkininko Antano Liegaus pastatuose. Jo šeima 1948 metais ištremta į Krasnojarsko kraštą,  

Albina Rančelienė gimė Ūdrijos sen. Jackonių kaime Baigusi pradinę mokyklą gražiai rašė, skaitė knygas, greitai skaičiavo. Rezervate ji dirbo valytoja. Jos pareigos buvo palaikyti švarą, kūrenti pečius, atsakinėti į telefono skambučius. Ne vien patalpose moteris  pavyzdingai tvarkėsi.  Prie administracinio pastato Albina kūrė gėlynus, vadinamas ,,kliombas“. Kaip tikram dvare čia vasarą žydėjo bijūnai, kvepėjo gvazdikėliai, akį rėžė aksominės nasturtos.

Rezervatas lyg magnetas kasmet traukė lankytojus ir svečius iš Vilniaus ir kitų Lietuvos, ar net sovietų sąjungos miestų. Anuomet kaimo miesteliuose ir kaimuose nebuvo kavinių, tad kai kuriuos pareigūnus tekdavo ir pietumis pavaišinti, arbatą išvirti. Albina maistą gamindavo pagal senovinius receptus, naudojant vietinius prieskonius, surinktus iš miško ir pievų. Jos lietuviški kulinarinai sugebėjimai stebindavo atvykusius. Turėdama didelę aistrą maisto gaminimui šių paslapčių ėmė mokytis dar paauglystėje iš senelės ir mamos. Šeima laikė gyvulius ir paukščius. Laukinių paukščių ir gyvulių mėsos įsigydavo iš medžiotojų.  Mėsą reikėdavo apdoroti druska su prieskoniais, gerai užmarinuoti.  Parduotuvėje būdavo galima įsigyti tik lauro lapelių ir pipirų. Moteris rinkdavo čiobrelius, kmynus, mėtas, čiužutes. Pati prisiaugindavo česnakų, svogūnų, krapų, nasturtų, mėtų. Visi vertino Albinos  virtą ,,poliauką“, sutaisytą žvėrieną ir paukštieną. Moteris draugavo su kaimyne Elvyra Varževičiene, o ši buvo drąsi žvejė ir gera liaudies medicinos žinovė, mokėjo sutaisyti gyvačių, rupūžių antpilus, pažinojo vaistines žoles. Moterys pasitardavo ir sunegalavusiems vaikams arbatas virdavo. 

Antanas Rančelis rezervate dirbo 21 metus. Su kitais darbuotojais žieduodavo paukščius, plaukiodavo po ežerą valtelėmis, tikrino ir skaičiavo paukščių lizdus, saugojo juos nuo brakonierių.  Antanas kaip dera medžiotojui, nešiojo ilgavamzdį šautuvą, visada pasitempęs ir tvarkingas, mėgo dėvėti aukštą kepurę.  Į Žuvintą atvykęs aukšto rango sovietinis pareigūnas, pamatęs gražų ir uniformuotą pareigūną neiškentęs uždainavo: ,,Žiba žvaigždės ant mundierių mūs Lietuvos aficierių.“ Išvaizda labai atitiko jo charakterį, nes savo darbus Antanas atlikdavo labai sąžiningai, būdavo punktualus, ypač reiklus sau.  

Dažnai darbuotojams tekdavo budėti Epušės pusiasalyje pastatytame bokštelyje. Įlipus į jį būdavo stebima ežero aplinka. Vyrai kiekvienais metais tą bokštelį paremontuodavo Žiemą būdavo taisomi seni ir gaminami nauji inkilai, taisomi tinklai, smaluojamos valtys. Jos buvo pagrindinė ežero  transporto priemonė, pakrantėje stovėdavo budinčios valtys. Rezervato darbuotojai naudojosi valdiškais darbiniais arkliais. Jais vyrai šienaudavo pievas bei nendrynus, taip aprūpindami šienu valdiškus arklius ir gyvulius savuose ūkeliuose.  

Vasarą šienaudavo ir salas, šieną ten sudėdavo į kupetas, o žiemą ar ankstyvą pavasarį namo parsiveždavo.  Vieną pavasarį išvažiavo vyrai arkliais į salą, o sugrįžtant ežero kraštai kiek atšilo. Vitas Rančelis pamena nelaimę, kuomet pašilus ledui įlūžo arkliai. Vyrai gelbėjo besiblaškančius arklius iš valčių: ant kaklų užmėtė virves ir tempė, kiti - po pilvais pakišę medines kartis arklius  aukštyn kelė... Nors arklius ir pridusino, bet išgelbėjo. To buvo negana, nes juos sušalusius teko vesti į šildomą patalpą ir ilgėliau palaikyti. Ši gelbėjimo akcija  pavyko tik vyrų sumanumo ir didelių pastangų dėka. Arkliai anuomet buvo valdiškas gyvasis inventorius. Antanas Rančelis ir kiti kaimo vyrai juos labai tausojo, nelaikė daiktais, bet gyveno su jais iki žilos senatvės. Antanas su jais kalbėdavosi, žinodavo ko arklys nori, kada pyksta, ar negaluoja. Arklius vadino žirgeliais, jų kailis iššukuotas blizgėjo, tinkamai maitinami ir nenuvarginti atrodydavo puikiai. Maža to, arkliai būdavo pakinkyti išpuoštais odiniais pakinktais su antakiais, kuriuos Antanas už savo pinigus įgydavo turguose. Jis mėgdavo juokauti, kad ,,arklius kaip ir žmoną reikia gražiai užlaikyti‘. Vos pamatęs mėšlais aplipusį  arklį tuoj pat drąsiai pašiepdavo tinginį: ,, Tu toks ir gaspadorius, kaip šitas vargšas arklys. Sakyk, ar tai toks turi būt gyvulys?‘. Jautrus, nestokojantis jumoro jausmo vyras kažkaip sugebėdavo prisijaukinti laukinius gyvūnus. Jam kažkada pakluso laukinis lapiukas, atbėgdavęs į rankas pasiglostyti, šarkiukas šaukiamas nutūpdavo ant rankos... Tokius įgūdžius turėjo tik išskirtiniai žmonės, mylintys laukinę gamtą.

Rančelių sodyboje dar ir dabar tebestovi molinis tvartas. Žiemomis čia buvo laikomos ir maitinamos neišskridusios gulbės, kartais 5 ar 6 paukščiai tvarte pasilikdavo. Būdavo, kad paukščius įkalina ledas, tekdavo jį kapoti, saugiai pagauti nelaimėlius ir tvarte apgyvendinti.  Nutikdavo ir taip, kad vėlai išsiritę gulbiukai nutukdavo ir neišskrisdavo. Šie taip pat būdavo šiltame  tvarte priglaudžiami iki pavasario. Žiemą gulbes maitindavo vandens augalais ,,žvyrėmis“ - trapiaisiais mauragrabiais (lot. Chara fragilis).  Žiemą šiuos augalus  iš vandens traukdavo grėbliais.   

Per žiemą šie karališki paukščiai labai prisirišdavo prie savo maitintojų. Pavasarį, parskridus gulbėms, Antano augintinės prisijungdavo prie atkeliavusiųjų. Rančelių sodyboje dažnai būvodavo Žuvinte ornitologu dirbęs Selemonas Paltanavičius. Puikus pašnekovas ir gamtos žmogus. Jiedu su Antanu kaip kolegos puikiai sutardavo, nesiginčydavo, nes nuomonės dažniausiai sutapdavę. Būdavo, kad darbuotojai surasdavo nuo sužalojimų kritusį paukštį. Būdavo gaila užkasti, o padarius iškamšą paukštis gali ilgai tarnauti kaip mokomoji priemonė. Šio neįprasto amato Antanas Rančelis išmoko Kauno zoologijos muziejuje. Jo gamintos iškamšos kaip mokomosios priemonės tarnavo Kauno zoologijos muziejuje, mokyklose. Dirbdamas bet kokį darbą džiaugdavosi, pašaukimą išgirdo savo kaime, o gamta jį atrado.

Gamtininkas, profesoriaus T. Ivanausko mokinys Algimantas Zubavičius, gimęs ir augęs Aleknonių (Kampelių) kaime su didele pagarba prisimena Antaną Rančelį. ,,Antanas - gamtininkas, darbui atsidavęs žmogus“.

Informaciją parengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.

Atnaujinimo data: 2026-05-13

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais