Kampelių istorijos: Tado Ivanausko išugdytas gamtininkas Algimantas Zubavičius

Algimantas Zubavičius pasaulį išvydo Aleknonių (Kampelių) kaime. Tėvas Teofilis – didis  gamtininkas.  Motina - Albina Simanynaitė – žvejo dukra, gerai pažinojusi Žuvinto ežerą ir palias. Tai  jautri moteris, užaugusi gamtoje, visada palaikydavo savo vyrą, dažnai padėdavo ir jo darbuose. Gamtininko darbas anuomet anaiptol nebuvo ramus. Jo žmonai tekdavo pergyventi vienai, užmigdžius  vaikus jaudintis ir laukti vyro iš naktinių reidų, stebėjimų. Šeima gyveno ūkiškai. Albina Zubavičienė, augindama vaikus prižiūrėjo išperintas laukines žąsis, pulką naminių paukščių, dvi karvutes, laikė ir kiaulių. Namuose būdavo pavalgyti, nes šeimininkė mokėdavo taupiai ir skaniai gaminti. Drabužius mokėjo pati pataisyti, persiūti. Morta ir Antanas Simanynai - Algimanto  seneliai, visą gyvenimą alsavę Žuvinto vandens kvapu.

Namuose dažnas svečias buvo Kauno zoologijos sodo ir Žuvinto rezervato įkūrėjas prof. Tadas Ivanauskas. Jau nuo 1946 metų keturmetį berniuką mokslininkas vesdavosi kartu stebėti gamtą. Jie irstydavosi valtimi, o jo mažasis Algutis, besižvalgydamas klausėsi ir  mokėsi atpažinti paukščius. Netrukus mažasis mokinys  ir žuvis išmoko atpažinti: atskirdavo plėšriąsias, žinojo kuo minta, kuriose ežero vietose  prisilaiko. Vaikystėje prasidėjusi Algimanto gyvenimo mokykla  vėliau jį nuvedė į VU Gamtos mokslų fakultetą.

Sakoma, kad vaikystės patirtys būna pačios ryškiausios. Pasak Algimanto, sąmonėje  dažnai išnyra partizanų  būrio vado Sergijaus Staniškio – Lito figūra. Kartą teko šiam, kaip plienas tvirtam vyrui ant kelių sedėti ir kalbintam būti! Labai norėjosi mažam vaikui būti tokiam, kaip šis dėdė...  Sergijus buvo atsargus, bet retkarčiais aplankydavo Daukšių kaime gyvenusią Zubavičių šeimą. Visi kartu pavalgydavo, ilgai kalbėdavosi. Albina ir Teofilis visuomet rasdavo maisto ir pinigų partizanams. Pokaris -  Lietuvai ir žmonėms skaudus laikotarpis. Rašant šias eilutes suvokti sunku, kokių dvasinių pastangų reikėjo kaimo žmogui viską ištverti. Lietuva okupuota, žiauri neteisybė, vien netektys ir kraupus pažeminimas. O  išgyventi reikėjo ir  akis nusišluosčius neišsiduoti ir ramiam išlikti...

Per dienas virš palių ir Žuvinto ežero nuolatos patruliavo  ,,kukurūznikas“ (AN-2, vienmotoris rusiškas lėktuvas, 1947 m. pirmą kartą pakilęs į orą)  ir  šaudydavo į kiekvieną įtartiną vietą.  Naktimis jie taip pat skraidydavo, provokuodami galimai pasislėpusius partizanus, signalizuodami geltonomis, žaliomis ir raudonomis bortinėmis ugnimis. Jie kaip juodi mirties angelai laukdavo  atsakomųjų partizanų signalų...  Algimantui vaiko akimis teko matyti  Dovinės upelyje plūduriuojančius rusų kareivių kūnus, besiirstant su Žuvinto darbuotoju Kaziu Rėkliu. Smarkūs susidūrimai su partizanais  vyko Žuvinte, tad dirbti taip pat buvo pavojinga. Taipogi  Algimantas pamena matęs valtyje gyvenusį paskutinį partizaną, kurį lankė tėvas, tolimesnį kovotojo likimą gaubia migla. Štai tokia kaina Lietuvos vyrai sumokėjo ir atliko pareigą Tėvynei. Skaudu, kad priešai kovotojus vadino ,,banditais“, stengdamiesi kuo juodžiau sutepti jų vardą, žeminti visuomenės akyse.

1959 metais, Žuvinto rezervate kuriant Arūno Žebriūno režisuotą filmą ,,Paskutinis šūvis“ Algimantui teko nemažai talkininkauti Lietuvos kino studijai. Filme anuomet partizaninę kovą reikėjo parodyti kaip kliuvinį kelyje  į ,,šviesų“ rytojų. Vienok, kūrėjų širdyse dėgė vidinis pasididžiavimas buvusiais laisvės kovotojais. ,,Garbė buvo eiti šalia lietuviška uniforma vilkinčio aktoriaus“, - pamena Algimantas.

Mokantis Vilniaus Universitete Algimantas  su draugais studentais labai dažnai parvykdavo padirbėti į Žuvintą. Mokomąją praktiką taip pat čia teko atlikti. Pirmasis studento  kursinis darbas  buvo  ,,Lydekų augimo tempai Žuvinto ežere“. Sekantis, jau kaip būsimojo ichtiologo darbas - ,,Dirbtinis lynų veisimas“.  Lynus teko auginti specialiose varžose (varža, tai voljeras, tinkantis įvairioms žuvims auginti). Visą procesą teko kruopščiai aprašinėti, daryti išvadas. 1964 metais Algimantas baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą ,  įgydamas biologo-ichtiologo specialybę.

Gavęs diplomą ėmė dirbti Aukštadvario technikumo mokomąjame ūkyje ichtiologu, įveisė ir prižiūrėjo Aukštadvario dvaro  tvenkiniuose kelių rūšių upėtakius. Čia  sukūrė šeimą.  1972 metais išvyko dirbti į Daugų žuvininkystės ūkį direktoriaus pavaduotoju žuvininkystei. Tvenkiniuose veisė ir prižiūrėjo karpius,  o ežeruose sykus,  peledes, ungurius.

Dar besimokant T. Ivanauskas rėmė Algimantą materialiai, palaikė moraliai. Baigus mokslus jis pakatino savo ugdytinį kada nors nuvykti į Afriką, nes pasak jo ,,Ten surasi daug įdomių dalykų“. Toji mintis Algimantui vis nedavė ramybės. Sovietmečiu apie tokią  kelionę ir  tyrimus buvo sunku net pasvajoti. Vienok, svajonė išsipildė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 metais Ukrainos mokslininkai pakvietė Algimantą dalyvauti ekspedicijoje. Jų deka teko daug patirti, išmokti, sužinoti. Mokslinį darbą dirbo Senegale, Gvinėjos Respublikoje. Namibijoje. Ekspedicijose sukaupta medžiaga sugulė į  šešias knygas. Kitos septynios - skirtos Žuvinto biosferos rezervato tyrinėjimui ir kitoms istorijoms: ,,Ichtiologo užrašai“, ,,Palių Atlantida“, ,,Seni laiškai iš Žuvinto“, ,,Iš gamtininko dienoraščio“, ,,Ištikimybė Medeinei“,  knygelė vaikams  ,, Afrikos Algiukas“,  ,,Dievų kalnas“.

Reikia paminėti, kad Algimantą nuo mažens, be profesoriaus Tado Ivanausko, ugdė dar du gamtininkai: tėvas Teofilis ir docentas Augustinas Mačionis.  Stebėdamas ir padėdamas  jiems dirbti, kartu dalyvaudamas mokslininkų susitikimuose, ekskursijose, pasirinko biologo kelią.  Šiandien atlikęs daug darbų, parašęs eilę knygų, vyras pripažysta, kad nuo vaikystės ateities siekiams įkvėpė jį mokinusių vyrų begalinis atsidavimas darbui. Nuolatinis noras tyrinėti Algimantą vedė į Indiją,  Šrilanką, Tolimuosius rytus, Centrinę Aziją, Užpoliarę.

Savo namuose Dauguose gamtininkas įkūręs mažą muziejų su eksponatais iš Lietuvos ir tolimų šalių. Kiekvieną eksponatą jis labai spalvingai pristato ir  lankytojas tiesiog ima domėtis, kyla klausimų ne tik iš zoologijos, bet ir geografijos, istorijos sričių. Didelį įspūdį palieka Afrikos genčių vadų dovanos. Tikrai ne eiliniam atvykėliui vadai dovanojo genčiai brangius daiktus, o tik pelniusiam didelį pasitikėjimą draugui. Galima žavėtis ir Algimanto bibliotekėle. Čia sukaupta daug praeitų amžių mokomosios medžiagos, iš kurios mokėsi Algimanto tėvas. Saugomos čia šeimos nuotraukos, diplomai, tėvų laiškai.

Dirbusį užsienio šalyse, daug laukinės gamtos mačiusį Algimantą visada traukia gimtasis kaimas. Dažnai čia mintimis sugrįžta. ,,Žuvintas yra mano didysis džiaugsmas ir širdies skausmas. Džiaugsmas, kad čia užaugau dirbau gamtos pašauktas, Tado Ivanausko įkvėptas. Skausmas liko didelis, kad vaikystėje visko mačiau, nepalankioms aplinkybėms susiklosčius tėvus atskirai palaidojau“, - sako vyras.  Vienok, teigia jis, kitokio gyvenimo kelio nesirinktų ir yra laimingas. Už gamtos tyrinėjimą ir darbus Algimanto pasiekimai įvertinti Lietuvos ir užsienio  institucijų ir organizacijų apdovanojimais: ,,Medeinės medaliu“, ,,Garbės medžiotojo ženklu“, Austrijos ,,Medžioklės karaliaus kryžiumi“, Italijos slankininkų aukso ženklu“.

Algimantas Zubavičius, žengdamas gyvenimo keliu prasidėjusiu Aleknonių (Kampelių) kaime, tapo iškilia asmenybe, puikiu gamtininku, vertu pavyzdžiu jaunimui.

Informaciją ruošė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

Atnaujinimo data: 2026-02-23

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais