Kampelių istorijos: Birutės Kulbinskienės išgyvenimai
KELIONĖ PAS BIRUTĘ
Aleknonių (Kampelių) kaime radome tvarkingą sodybą su dar žydinčių gėlių darželiu. Duris atvėrė graži moteris, atsiprašinėdama dėl sveikatos ir skubiai neatidarytų durų… Moteris, kasdien gyvena naudodama medikamentus, bet sutiko papasakoti savo išgyvenimus. Tai vėl kitoks gyvenimo kelias – dalis Aleknonių kaimo ir Lietuvos istorijos.
ŠEIMOS GYVENIMĄ IR BIRUTĖS VAIKYSTĘ SUDEGINO KARAS
Tėvas Zubrys Vytautas augo 9 vaikų šeimoje, trys mirė vaikystėje. Šeima turėjo 25 ha žemės, buvo darbšti, valgyti ir apsirengti nestokojo. Vytautas buvo gražaus stoto jaunuolis, šokėjas, nusižiūrėjo gražuolę Salomėją Parulytę. Mergina tarnavo pas ūkininką Liegų. Vytautas apsižiūrėjęs greit pasipiršo, kad merginos kitas iš panosės nenugvelbtų.
Birutė, gimusi 1939 metais, prisimena vaikystės namus Verebiejų kaime: puošnią ,,stubą“ su salonu, didele virtuve, dviem kambariais ir šaltu kambariu be langų – maisto produktams laikyti. Čionai augo su sesėmis Albina, Ona, Vitalija ir broliais Algirdu, Stasiu. Tuo metu jau vyko II Pasaulinis karas. Pas Zubrius dažnokai pakalbėti užeidavęs kaimo seniūnas Ubartas, kaimynai su darbiniais bei asmeniniais klausimais būdavo kone kasdieniniais svečiais.
Birutė mena kaimo seniūną, kuris su dėde Albinu Zubrumi (garsiausiu apylinkės ,,kriaučiumi“) retai neiškentę uždainuodavo ,,Oledryca o pa pa“. Gražūs vaikiški prisiminimai netrukus nutrūko kaip filmo juostelė. Kartą apsistojo vokiečiai, valgė, nakvojo, uždėdami šeimai papildomą kančią. Matomai jau nelabai gerai fronte jiems sekėsi, nes tiesiog paėmė iš kaimo šešis gerai prižiūrėtus arklius, o vietoje jų paliko paliegusius ir nuvarytus kuinus.
Ėjo 1943-ieji metai. Netrukus atsibastė rusai ir ėmė bombarduoti, ir, ko gero, tyčia šovė į didelę nendrių kupetą šalia kluono. Kupeta, o tuojau ir kluonas, užsidegė, netrukus pradėjo liepsnoti ir namas. Visi bėginėjo pasimetę, mažoji Birutė nualpo, kaimynas, įšokęs į degantį namą, pro langą išmetė sesės lovytę ir kelis po ranka pakliuvusius daiktus. Sudegė viskas su pastatais. Birutė pamena vaikščiojusi po namo gaisravietę. Ji pelenuose rado savo porcelianinės lėlytės galvutę ir rankeles bei geležinį kareivėlį. Oi, kiek džiaugsmo buvo mažai mergaitei! Laimei, kad gaisras viską pasiglemžė vasarą, tai, lietui užklupus, vaikai slėpėsi po didelio dvikinkio vėžimo lentine ,,dugnine“.
Liko nesudegęs molinis namo rūsys, tėvas viršuje padarė lentinį namuką, išmūrijo pečių. Daug žąsų kieme lakstė, tėvas aptvėrė, mama jas prižiūrėjo, iš pūkų darė patalus. Mama apsiklausinėjo žmones ir, kaimynų padedama, pirko seną svirną, iš jo pastatė būstą žiemai. Taip ir išgyveno šeimyna, tik tas būstas buvęs prastas, ,,po namu labai rupūžės kvarkė.“
Reikia džiaugtis tuo, ką Dievas davė, sako Birutė. Šeima išvengė baisios kelionės ir likimo Sibire, nors į sąrašus buvo įtraukta. Dėdė Albinas, gabus siuvėjas, atsidūrė Cholymos krašte, tačiau, turėdamas amatą, išgyveno, siūdamas apmušalus baldams. Namiškiams jis rašė: ,,Noriu vandenėlio, druskos ir duonelės lietuviškos ik valiai prisivalgyt, tai nor laimingas pamirtau.“ Išsipildė jo svajonė, sugrįžo, pasisėmęs stiprybės iš atsiminimų apie Tėvynę Lietuvą. Ne pyragais maitinosi Zubrų šeimyna Verebiejuose. Valdžiai ir ,,liaudies gynėjams“ teko atiduoti paskutinį grūdų maišą. Birutė pamena eilinę revizją namuose, vaikai sugužėjo ,,ant aukšto“ , kur buvo paslėptas maišas grūdų. Net ir čia vykdyta krata. Drąsioji Birutė atsisėdo ant maišo, ir pasakė ,,neatiduosiu duonelės“. ,,Liaudies gynėjas“ tik nusišypsojo vaikui ir pakėlęs ją, persodino ant spalių krūvos. Maišą su rugiais pasiiėmė. Lietuviai – ištverminga ir darbšti tauta, savo tėvų žemėje išgyveno ir Zubrų šeima.
BIRUTĖS JAUNYSTĖ, SUKURTA ŠEIMA ALEKNONIŲ (KAMPELIŲ) KAIME
Mokslai Birutei Verebiejų septynmetėje mokykloje sekėsi labai gerai, vadovaujant direktoriui Čižikui. Ji sėkmingai baigė mokslus ir svajojo ieškotis žinių kitur. Jauna mergina su draugėmis, atlikę mamų paskirtus darbus, eidavo į šokius. Jaunimo vakarėliai vyko Verebiejų skaitykloje trečiadieniais ir šeštadieniais. Čia ir patraukė dėmesį vyresnis vaikinas iš Aleknonių (Kampelių) kaimo – Vytautas Kulbinskas, ,,mandras šokėjas“, pasižymėjęs šmaikštumu. Taip ir susikūrė nauja šeima. Tiesa, juokauja Birutė, į Alytaus metrikacijos skyrių jaunavedžiai vyko skirtingais keliais, Alytuje jų laukė liudininkai, o santuokos sakramentus priėmė Rėčių Šv. Trejybės bažnytėlėje. Vestuvių nebuvo už ką kelti, bet kolūkio pirmininkas Kundrotas su žmona pasikvietė pas save į namus padengė stalą valgiais ir pasveikino, vaišino šampanu.
Vyras jau dirbo ,,Komjaunimo keliu“ kolūkyje, vėliau baigė mokslus ir tapo veterinaru. Birutė Alovėje baigė buhalterinės apskaitos kursus ir pradėjo dirbti vyriausios buhalterės pavaduotoja. Teko Aleknonių (Kampeliuose) statytis naujus namus, bet valdžia net nugriauti norėjo. Laimei, vyras sugebėjo įtikinti valdininkus ir namo negriovė. Darbas Birutei sekėsi puikiai, bet į pasaulį atėjo vaikučiai: Kęstutis, Danguolė, Gražina, Angelė.
,,Baigėsi mano buhalteriavimas, reikėjo visą dėmesį paskirti šeimynai. Laikėm gyvulius, kiaules, daug žąsų, vištų. Dviems karvėms reikėjo pašaro žiemai, tad vyras saulei netekėjus eidavo į Žuvinto rezervatą šienaut, po to džiovino, šieną namo vežė. Laimei, kolūkis vyrui-veterinarui buvo priskyręs arklį, tai darbai eidavo greitai“.
Birutė triūsė namuose: prižiūrėjo vaikus, gyvulius augino, maistą ruošė, skalbė, siuvo, daržus ravėjo, su draugėmis spanguoliauti valtelėmis į Žuvinto palias plaukė. Pasak jos, visas paros laikas buvo suskirstytas ,,suriktuotas“. Kuomet viskas daroma iš eilės, tada suspėjama. Vyras daug padėdavo ruošoje apie gyvulius, mokėjo gerai vaikus prižiūrėti. Žmonės jį gerbė, nes gelbėjo gyvulius. Jis labai draugavo su rezervato darbuotojais. Dažnai pabuvoti gamtoje atvykdavo ,,Vilniaus ponai“. Kviesdavo Vytautą kaip gerą pašnekovą ir gamtos žinovą paplukdyti po Žuvinto ežerą, kalbėdavosi apie gyvenimą. Gyvenant ežero pašonėje augo ir mokėsi vaikai, o prie jų teko dar sergančią, lovoje gulinčią motiną 21 metus slaugyti, reikėjo eiti pas ją 4 kilometrus, apžiūrėti ir pareiti namo. ,,Man nebuvo sunku, ne. Vaikai geri ir mieli, o mama man rankas bučiavo, kad neapleidžiu. Mano čia pareiga.“ Vaikai užaugo, mama išėjo, atrodo, būtų lengviau, tik, va, sveikata dingo. Birutė susirgo nepagydoma liga, bet likimas suko ratą atbulai, pasveikti tikėjimas padėjo. Vyras mirė netikėtai, iškeliavo ir mylimas sūnus Kęstutis, liko Birutė viena, laimei, gerai išauklėttos dukros neapleidžia ir rūpinasi.
Dar vaikystėje Birutė žavėjosi ir stebėjo savo siuvinėjančią tetą Birutę Zubrytę. Mergina sunkiai sirgo džiova, gulėdama lovoj nuostabiai siuvinėjo rankšluosčius, nosinaites, takelius. Labai troško visiems palikti po siuvinį prisiminimui. Tėvui spėjo išsiuvinėti nuostabų rankšluostį ir mirė, eidama aštuonioliktus metus. Birutė paauglystėje ,,virvuke“ paveikslėlyje išsiuvinėjo kačiukus. Siuvo suknytes mažesnėms sesutėms, šventus paveikslus ,,rėdė“ spalvoto popieriaus gėlytėmis. Daug metų netbuvo laiko rankdarbiams. Prieš 17 metų Birutė ėmė siuvinėti paveikslus. Tai labai kruopštus, milžiniškos kantrybės reikalaujantis darbas. Reikia daug skaičiuoti, derinti spalvas ir ,,proto galvoj tam siuvinėjimui turėti“. Kai kurį paveikslą siuvinėjant reikia naudoti virš 50 spalvų! Sugaištama apie tris mėnesius, dirbant po 10 valandų per dieną. ,,Žiūrėk, ryte padirbi, vakare prisėdi, žiūrėk, jau šešios ryto!“ Brangus tai užsiėmimas: reikia pirkti brangius siūlus, paveikslo pagrindą, įrėminimas per 70 eurų kainuoja. Kai kuriuos paveikslus su tekstais Birutė sukūrė pati. Sunku suskaičiuoti kiek paveikslų išsiuvinėjo: keli iškeliavo į JAV, kiti giminaičiams, dukroms, Simno bažnyčiai... Vien tik Šv. Mergelės Marijos septynis paveikslus išsiuvinėjo. 2019 metais jos darbais susidomėjo kultūros darbuotojai ir Simno kultūros namuose surengė parodą. O pasižiūrėti ir žavėtis tikrai yra kuo. Šiandien siuvinėtojos namuose tarsi muziejuje daugybė šventų ir gamtos tematikos paveikslų. Moteris kukliai kalba apie savo darbus, esą darbas ją gelbėjo nuo sunkių prisiminimų, baigiant kūrinį širdyje kyla pasitenkinimas. Taip ir teka tas gyvenimas.
Gerai, sako moteris, kad kaime įsikūręs Žuvinto rezervatas, daug kuo darbuotojai padėjo žmonėms, ypač apsirūpinant šienu gyvuliams. Pasak jos, "mūsų šeimyna labai draugavo su rezervato vyrais. Gyvenu jau prie kelinto direktoriaus, visus labai gerbiu, nes visada galima kreiptis."
Apie savo gyvenimą Birutė Kulbinskienė sako, kad ,,knygon nesudėsi kiek pragyventa ir gero, ir blogo. Darbas žmogų gelbėja ir aukština. Koks pats būsi, tokie ir žmonys tau bus“.
Birutę Kulbinskienę kalbino ir prisiminimus užrašė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų kultūrologė Rita Balsevičiūtė
Atnaujinimo data: 2025-01-23
Taip pat skaitykite:
2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių
Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva
Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!
Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai
Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais