IR ŽUVĖDRŲ NAMUS REIKIA TVARKYTI

Nemuno kilpų regioninio parko specialistai dalinasi svarbiais darbais, kuriuos nuolat atlieka tam, kad pavasarį sugrįžusios grakščiosios žuvėdros rastų saugias ir joms tinkamas vietas perėti.

Sąnašinės upių salos – vienas nepastoviausių kraštovaizdžio elementų. Jos išnyra kaip laikinos seklumos ir dažnai yra užliejamos ar net nuplaunamos per didesnius potvynius.

Nemuno salos atslūgus pavasariniam potvyniui

Tokias atviras smėlio ar žvirgždo salas pamėgusios žuvėdros. Nemuno salos – vienos didžiausių ir svarbiausių upinių (Sterna hirundo) ir mažųjų žuvėdrų (Sternula albifrons) perimviečių Lietuvoje. Šie paukščiai kiaušinėlius deda tiesiog ant smėlio. Tačiau atviros derlingo dirvožemio salelės labai greitai apauga aukštaūgėmis žolėmis, krūmais bei medeliais. Per 1–2 metus susiformavusi nendrių, dilgėlių, gauromečių ir kitų augalų tankmė tampa nebetinkama žuvėdroms veistis. Norint išsaugoti žuvėdroms tinkamas buveines, Nemuno kilpų regioninio parko specialistams per vegetacijos laikotarpį tenka 2–3   kartus šalinti sumedėjusią augmeniją, šienauti suvešėjusius žolynus. Taip kasmet prižiūrint teritoriją pamažu tankią medėjančią augmeniją pakeičia tinkami žuvėdroms veistis viksvynai ar varpinių augalų žolynai.

Kova su „džiunglėmis“ saloje ties Lengveniškėmis

Priežiūros darbų sumažėja mažesnes saleles uždengus geotekstile ir užpylus smėliu bei žvyru. Svarbu tai, kad gamtotvarkos darbus galima atlikti tik nuo rudens iki pavasario vidurio, kai žuvėdrų jau nebebūna mūsų šalyje.

Tvarkoma Nemuno sala ties Pelėšiškėmis – įrenginėjami atviro smėlio plotai žuvėdrų perimvietėms

Manoma, kad mūsų krašte perinčios mažosios žuvėdros pusę metų praleidžia Indijos vandenyno pakrantėse prie rytų Afrikos, Raudonojoje jūroje. Įdomu, jog į žiemojimo vietas mažosios žuvėdros patraukia virš didesnių upių, o iš ten grįžta pajūriu.

Upinės žuvėdros žiemos mėnesius praleidžia Pietų Afrikoje ir Namibijoje vandenyno pakrantėse. Lietuvos paukščių žiedavimo centro duomenys rodo, kad jos yra vienos toliausiai skrendančių migrantų. Atstumas iki žiemojimo vietų tiesia linija yra iki 10 tūkstančių kilometrų. Šiuos faktus Lietuvos ornitologų draugijos ornitologai sužinojo panaudoję mažus, vos 3 g sveriančius GPS siųstuvus. Tokie siųstuvėliai 45 upinėms žuvėdroms 2020 m. buvo pritvirtinti pirmą kartą  pasaulyje. Surinkta informacija parodė, kad maitintis žuvėdros neretai skrenda keliasdešimt kilometrų (pavyzdžiui, be poilsio gali nukeliauti maždaug nuo Lietuvos iki Ukrainos). GPS siųstuvai padėjo išaiškinti ir dvi neįprastas šių paukščių kolonijas miestuose ant apleistų pramoninių pastatų stogų.

Nemuno salose pažymėtų upinių žuvėdrų skrydžiai pirmomis registravimo dienomis

Žuvėdros neretai yra supainiojamos su kirais. Miestuose, laukuose, sąvartynuose ieškantys atliekų, įvairaus gyvūninio ir augalinio maisto balti paukščiai dažniausiai yra kirai.  Tai triukšmingi sparnuočiai, pusapvalėmis, vėduoklę primenančiomis uodegomis (žuvėdrų uodegos įkirptos). Kirai dažnai matomi plaukiojantys vandenyje (žuvėdros retai ilgam nusileidžia ant vandens).

Salose šie paukščiai yra labai svarbūs žuvėdrų kaimynai. Rudagalviai kirai gausiu būriu puola kiaušiniauti susiruošusias varnas, linges, audines ir kitus plėšrūnus. Taip jie apgina ir žuvėdrų dėtis. Tačiau paukščiai negali apsiginti nuo žmonių, plaukiančių į salas, žvejojančių ar kitaip juos trikdančių. Baidomi paukščiai apleidžia lizdus, todėl atšąla lizduose ilgai be priežiūros palikti kiaušiniai, jaunikliai perkaista saulėje arba tampa lengvu grobiu plėšrūnams.

Mažosios žuvėdros lizdas. Perinti mažoji žuvėdra.  Mažosios žuvėdros jauniklis

Vaikščiojant salose galima lengvai sutrypti akmenėliusprimenančius žuvėdrų kiaušinius ar net jauniklius. Vienintelis būdas išvengti tokios grėsmės yra mūsų sąmoningumas, todėl gegužės–liepos mėnesiais reikėtų nesilankyti upinių ir mažųjų žuvėdrų veisimosi vietose. Lietuvos ornitologų draugijos ir saugomų teritorijų specialistai stengiasi tokiose vietose įrengti įspėjamuosius ženklus, stendus, kurių lankytojai turėtų paisyti.

Upinės žuvėdros perimvietė. Apie ribojamą lankymąsi atvirose Nemuno salose pranešama informaciniuose stenduose

Akylesnius vasarotojus stebina keisti maži mediniai stogeliai salose. Tai slėptuvės žuvėdrų jaunikliams. Nors kelių dienų žuvėdriukai jau greitai bėgioja, gerai plaukioja, bet į atvirus vandenis neišplaukia. Gelsvai margi pūkuotukai kantriai laukia juos maitinančių tėvų, kepinami vidurvasario karščio. Stogelio formos slėptuvės padeda pasislėpti  žuvėdrų jaunikliams nuo kaitrių saulės spindulių, lietaus ar sparnuotų plėšrūnų.

Stogelio formos slėptuvės saloje. Upinės žuvėdros jauniklis po stogeliu. Nemuno salose įsikūrusios upinės žuvėdros

Nemuno salos, kuriose vykdomi gamtotvarkos darbai, remiami ES aplinkos finansinio mechanizmo LIFE (projektas „Suinteresuotų institucijų pajėgumų pritaikymas gerinant upinių ir mažųjų žuvėdrų apsaugos būklę Lietuvoje“, plačiau apie projektą interneto  svetainėje www.lifeterns.lt), pasirinktos neatsitiktinai. Iki saloms užželiant aukštaūgėmis žolėmis ir karklynais, jose gausiai perėdavo retosios žuvėdros. Net dvi Nemuno upės atkarpos 2004 m. buvo paskelbtos „Natura 2000“ teritorijomis.  Mažųjų ir upinių žuvėdrų apsaugai svarbių teritorijų statusas buvo suteiktas salomsNemune tarp Prienų ir Lengveniškių bei tarp Pelėšiškių ir Balbieriškio.

Kadangi žuvėdrų porų skaičius priklauso nuo atvirų smėlėtų salų ploto, nestabili veisimosi buveinių būklė lėmė žuvėdrų populiacijos sumažėjimą. Pavyzdžiui, Nemuno atkarpoje ties Prienais ir Lengveniškėmis iki 2000 m. stebėta per 120 porų upinių žuvėdrų, vėliau 2002 m. kūrėsi tik 40 porų, po  gamtotvarkos darbų 2003 m. – 110 porų, praėjus dar dešimtmečiui  – 65 poros. Nemuno atkarpoje tarp Pelėšiškių ir Balbieriškio 2002 m. perėjo 40 upinių žuvėdrų porų, 2011 m.  – 25 poros. Vėliau salai  apaugus vešlia žoline ir sumedėjusia augmenija žuvėdros joje nebeperėjo.

2020 m.  tvarkomoje Lengveniškių saloje perėjo 5 mažųjų žuvėdrų ir 23 upinių žuvėdrų poros,  Pelėšiškių saloje – 4-5 mažųjų žuvėdrų ir 27-32 upinių žuvėdrų poros. Šiais metais  salose suskaičiuota net apie 20 perinčių mažųjų žuvėdrų ir apie 50 upinių žuvėdrų porų. Nors dėl itin lietingos vasaros ir pakilusio vandens lygio dalis lizdų buvo nuplauta, tačiau daugelis porų išperėjo ir užaugino antrąją žuvėdrų kartą. Po reguliarių tvarkymo darbų į salas sugrįžo ir kitos atviras salas pamėgusių vandens paukščių rūšys: krantiniai tilvikai, upiniai kirlikai, raudonkojai tulikai. Salos taip pat tapo patrauklios laikinam poilsiui gausiems rudeniop migruojančių vandens paukščių būriams.

Atnaujinimo data: 2022-10-20

Taip pat skaitykite:

2026 metų vabzdys – gencijoninis melsvys: retas drugys, priklausomas nuo augalų ir skruzdėlių

Atpažink invazinę rūšį: varpinė medlieva

Šiaurinėje Ančios ežero apyežerėje birželį – tikras gamtos spalvų festivalis!

Važiavimas keturračiais bekele kenkia aplinkai

Kviečiame į atvirų durų dieną Žuvinte: susipažinkite su meldinių nendrinukių mažyliais