Gyvastinga mediena – būtina miško gyvybės rato dalis
Miškas – tai unikali rūšių bendruomenė, kurioje viskas turi savo paskirtį. Čia nėra „šiukšlių“ ar „atliekų“ – kiekviena nulūžusi šaka, pūvantis medis ar išvirtęs kamienas tampa naujos gyvybės šaltiniu. Tai, kas mums galbūt atrodo, kad žuvo, iš tiesų kažkam kitam yra gyvybės sąlyga - tampa maistu, būstu ar net vaikų darželiu.
Paklaidžiokime po brandų lapuočių mišką ir susipažinkime su gyvastimi, kuri atlieka svarbų vaidmenį grąžinant maisto medžiagas į dirvožemį. Virtuolius ir šakas pirmiausia apninka grybai bei pintys. Suminkštėjusią medieną vėliau pamažu ardo skruzdėlės ir vabalai. Pavyzdžiui, ant ąžuolų kelmų ir virtuolių įsikuria nevalgomas grybas – ąžuolinis vinguris. Iškritusios jo sporos sudygsta netoliese, sudarydamos verpstės formos gniužulą. Ant brandžių ąžuolų kamienų ir kelmų aptinkama reta pintis – ąžuolinė kepena, kuri taip pat atlieka svarbų ardantįjį darbą.
 |
|
Po virtuolių žieve saugų prieglobstį randa dygiojo ragijaus palikuonys, o trūnijančioje medienoje tunelius rausia plačiojo elniavabalio lervos. Brandžių, tręštančių ąžuolų šaknyse maitinasi dar vieno įspūdingo vabalo - pjūklaūsio kelmagraužio lervos. Šios tik ketvirtais metais pavirs įspūdingų ūsų savininkais ir išlįs iš po žemės tam, kad pratęstų savo giminę.
| 
|
Tai tik maža dalis Metelių regioniniame parke gyvenančių skaidytojų bendruomenės. Kiekvienas yrantis medis yra tarsi mažas pasaulis, kuriame gyvena, veisiasi ir jiems skirtą gamtinę misiją atlieka šimtai, o gal tūkstančiai organizmų. Būtent dėl šios priežasties būtina miškuose palikti negyvosios medienos – ji yra neatsiejama sveiko miško ekosistemos dalis, prisidedanti prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir dirvožemio praturtinimo.
| 
|